Dauguma žmonių, tikriausia, nesuabejotų, kad pilnavertė šeima yra mama, tėtis ir vaikai. Deja, kaip rodo gyvenimas, ypač pastaruoju metu vis daugiau vaikų auga „nepilnose šeimose“, ir… dažniausiai su mama.
Tam yra begalės priežasčių… Daugelio šeimų gyvenimą paveikė dabartinis sunkmetis ir daug vyrų patraukė į „ išsvajotąją žemę“… Kai kurios šeimos prarado savo maitintojus paprasčiausiai jiems išėjus… į kitas šeimas ir t.t. Be to, ir skyrybų atveju, beveik visada vaikas lieka gyventi su mama. Nesigilinant į priežastis, dėl ko taip nutinka, manau, svarbu yra aptarti, kuo svarbus yra Tėvo vaidmuo vaiko gyvenime.
Tai panagrinėti svarbu ir dėl to, kad dažnai Tėvo vaidmuo yra ignoruojamas. Mūsų greitai kintančioje visuomenėje manoma, jog vienišos mamos „tampa“ ir tėčiais, o tai klaidinga. Jos gali atlikti įvairius „vyriškus“ darbus, atlikti, neva, visas kitas tėvo funkcijas šeimoje, bet jos vis tiek liks tik mamos.
Mamos ir tėvo meilė
Mama neabejotinai svarbi vaikui, ir tai yra nenuneigiama. Pasak vieno žymesnių psichologų ir filosofo E. Fromo – „Motinos meilė yra malonė ir gailestingumas“. Pats motiniškumo principas yra „ … besąlygiškos meilės principas; motina myli savo vaikus ne todėl, kad šie jai patinka, bet todėl, kad jie yra jos (ar kitos moters) vaikai. Todėl motinos meilė neįgyjama geru elgesiu ir neprarandama nusidedant…“ Iš šios mąstytojo minties galėtume suprasti, kodėl vaikai dažniausiai labiau myli mamas ir ne taip tėčius, nes mamos meilė besąlyginė.
Tuo tarpu, kalbant apie tėvo meilę minėtas E. Fromm‘as, teigia, kad ji sąlyginė. „ … Ji priklauso nuo vaiko pasiekimų ir jo gero elgesio; tėvas daugiau myli tą vaiką, kuris į jį panašiausias, t.y. tą vaiką, kuris tėvo noru paveldės jo nuosavybę. Tėvo meilę galima prarasti, tačiau ją galima ir susigrąžinti atgaila bei nauju paklusimu. Tėvo meilė yra teisingumas“.
Šios dvi sampratos padeda geriau suprasti abiejų tėvų svarbą šeimai. Taip pat jos gali atskleisti ir paaiškinti tam tikras problemas šeimoje, pavyzdžiui, kodėl vaikas labiau manipuliuoja mama, kodėl mažiau mylimas tėtis ir t.t. Bet, svarbiausia, domintis tėvo vaidmeniu, jos parodo tėvo svarbą vaikui.
Nukrypstant nuo temos, mūsų moterys dažnai nesuvokia ar nežino, kaip tėvai pergyvena ir sielojasi dėl tokio savo vaidmens, kaip būdami „teisėjais“ ir „baudų skyrėjais“ tampa ne tokie mylimi vaikų. Kaip tėvui sopa širdį girdint, kaip vaikai sako „tėtis negeras- noriu pas mamą“ ir pan. Na, bet toks, jau tas tėvo vaidmuo…
Taigi atrodytų, kuo gi tas „teisėjas ir baudėjas“ naudingas vaikui ?
Kodėl reikia tėčio?
Visų pirma, būtent tėtis apibrėžia vaikui ribas. Jis parodo ribą, kas yra leidžiama, o kas ne. Jis padeda suprasti, kad už ribų nepaisymą laukia vienoks ar kitoks atpildas. Nors tėčiai ir linkę duoti didesnę laisvę vaiko asmenybei, pavyzdžiui, kai vaikas susipažįsta su nauju objektu, jie, nors ir būdami šalia, dažniausiai nesikiša, duoda vaikui laiko ir galimybę pačiam susipažinti ir apsiprasti su nauju daiktu. Tai ugdo vaiko savarankiškumą, pasitikėjimą savimi.
Antra, tėčio vaidmuo padeda suprasti pačias taisykles vaikui, ir jų laikymosi reikalingumą.
Trečia, remiantis, psichologu M.Litvaku, negavus infantilios tėviškos meilės (daryk kaip aš) – vaikas neįgys įgūdžių, ar juos turės silpnus.
Ketvirta, vaikas rizikuoja prarasti ir savo kūrybinį potencialą „… negavus brandžios tėviškos meilės (daryk kaip nori, aš tavim pasitikiu)…“.
Psichologai pastebi, kad nepakankamas bendravimas su tėvu, nelabai įtakoja berniuko vyriškumo formavimąsi, tačiau ateityje gali sumažinti užaugusio berniuko nuosavų tėvystės jausmų formavimąsi. Tėvo įtaka dukters lytinei identifikacijai labiausiai pastebima dukters paauglystės metu. Būtent šiame laikotarpyje ji, daugiausiai iš savo tėvo, turi gauti savo, kaip moters, vertės pripažinimą. Tėvas per savo dukters veiksmų, sugebėjimų, išvaizdos pritarimą, skatina jos pozityvaus savęs vertinimo formavimąsi
Aukščiau paminėti aspektai verčia tyrėjus gilintis į šią problemą. Kalbant bendrai, tyrimų šia tema nėra daug, tačiau ir šioje srityje yra padaryta reikšmingų įžvalgų.
Tyrimai sako…
Be tėvo išaugę vaikai neretai būna mažiau socializuoti, linkę tuojau pat patenkinti savo norus, labiau pasiduoda bendraamžių įtakai, daro teisės pažeidimus (R. Žukauskienė, 2006).
J. ir P. Sandfordai teigia, kad nusikalstamumas auga proporcingai vienišų motinų skaičiui didėjant (J. ir P. Sandford, 1996)
Be tėvo užaugusiems vaikams trūksta stipraus charakterio ir tvirtos valios, jie labiau linkę į seksualinius iškrypimus ir nusikaltimus (G. Vaitoška, 2007)
Paauglių nusikalstamumo priežastis – tai tėvo nebuvimas (G. Vaitoška, 2007)
Tyrimai rodo, kad vaiko psichologiniai rodikliai yra aukštesni, kai tėtis aktyviai įsitraukia į jo auklėjimą. Stiprų ryšį su tėvu turintys vaikai geriau valdo savo emocijas, yra ne tokie agresyvūs, jų didesni intelekto gebėjimai, jie sėkmingiau prisitaiko visuomenėje.
Pabaigai…
Motina ir tėvas bendraudami su vaiku atlieka skirtingas funkcijas. Ir nors pirmaisiais gyvenimo metais kūdikis labiausiai susijęs su motina, jo bendravimas su tėvu yra labai svarbus. Tėvo fizinis artumas yra taip pat labai svarbus, šis artumas ne toks kaip motinos – skirtingas.
Tėvas nėra šiaip maitintojas – jis žmogus, kuris parodo vaikui pasaulį, padeda vaikui augti su pakankama, adekvačia saviverte.
Parengė: Modestas Sipavičius
Informacijos šaltinis: http://psichika.eu
Palikti komentarą