Kas nutinka, kai nustojate orientuotis tik į individualius poreikius ir pradedate žiūrėti į savo santykius kaip į bendrą su partneriu ekosistemą? Tokia prielaida iškeliama naujoje Terenso Realo knygoje „Mes: „Kaip sukurti meilesnius santykius“.
Ne kasdien Bruce’as Springsteenas atvirauja apie savo patirtį porų terapijoje, šiuo atveju žymaus santuokos ir šeimos terapeuto Terrence’o Realo knygos įžangoje.
Vos tik perskaičiau Springsteeno įžanginį žodį, mane suintrigavo Realo mintis, kad mūsų visuomenėje itin didelis dėmesys individualizmui kainuoja brangiai: itin didelis tarpusavio santykių atotrūkis.
„Jei negaliu užmegzti ryšio su tavimi, negaliu užmegzti ryšio su mumis“, – rašė Springsteenas. Norėdamas sužinoti daugiau iš terapeuto, kuris sėkmingai dirbo su Springsteenu ir jo žmona Patti Scialfa bei tūkstančiais kitų porų, susėdau pasikalbėti su Realu.
Šis pokalbis buvo redaguotas ir sutrumpintas siekiant aiškumo.
Ianas Kerneris: Jūs rašote, kad įsitikinote, jog „tos pačios jėgos, kurios stumia mūsų pasaulį prie bedugnės krašto, nuodija ir mūsų intymiausius santykius“. Ką turite omenyje?
Terrence’as Realas: Aš kalbu apie tai, ką vadinu „toksiška individualizmo kultūra“. O individualizmas nėra natūralus faktas, jis turi savo istoriją.
Kai gyvenai akis į akį su savo kaimynu, buvo juntama tikrovė, kad visų gėris yra kiekvieno iš mūsų gėris. Pilietinė dorybė buvo jėga, kuri pranoko individualų pasitenkinimą. Pilietinės dorybės jausmas buvo civilizuoto žmogaus dalis.
Prasidėjus pramonės revoliucijai ir įsigalėjus mitui, kad žmogus pats save sukūrė, visa tai nuėjo į šalį, ir kiekvienas ėmė rūpintis tik savimi.
Kerneris: Ir šis dėmesys individualizmui kenkia santykiams?
Real: Mūsų santykiai yra mūsų biosferoa. Mes negyvename už jų ribų. Mes gyvename jų viduje.
Galite pasirinkti užteršti savo santuokinę biosferą pykčio priepuoliu, bet jūs kvėpuosite ta tarša.
Negalite pabėgti, esate joje. Ir kai tai iškeičiate į tarpusavio ryšio išmintį, visos sąlygos pasikeičia.
Pavyzdžiui, į klausimą „Kas teisus, o kas ne?“ atsakoma „Kam tai rūpi?“ Svarbu tik: „Kaip mes dirbsime kaip komanda, kad tai būtų naudinga mums abiem?“.
Kova su mylimu žmogumi yra sveika, jei tai darote teisingai. Štai kaip
Kerneris: Ar tai tikras mąstysenos pokytis? Nes argi mes automatiškai negalvojame iš to individualaus taško?
Real: Būtent taip. Kaip porų terapeutas, svarbiausias klausimas, kurį užduodu, yra: „Su kuria jūsų dalimi aš kalbu?“. Ar kalbu su ta jūsų dalimi, kurią vadinu „išmintingu suaugusiuoju“ – brandžiausia smegenų dalimi? O gal kalbu su kokia nors sužadinta jaunesne jūsų dalimi?
Autonominė nervų sistema skenuoja mūsų kūną keturis kartus per sekundę: „Ar esu saugus? Ar esu saugus? Ar esu saugus? Ar aš saugus?“
Jei atsakymas yra „Taip, aš jaučiuosi saugus“, mes liekame prefrontalinėje smegenų žievėje ir išmintingoje, brandžioje mūsų dalyje.
Tačiau jei atsakymas yra „Ne, nesijaučiu saugus“ – o tai susiję su traumomis ir jūsų vaikystės patirtimi, – ta brandžioji smegenų dalis išjungiama, o valdžią perima primityvesnės dalys.
Jūs tiesiog prarandate tą savo neurobiologijos dalį, kuri gali prisiminti, kad čia yra ištisi santykiai. Tada pereinate į būseną „tu prieš mane“.
Kai jaučiamės pavojuje, prarandame prisiminimą apie save kaip apie komandą. O būdami tokioje situacijoje niekada neišspręsite problemos ir nieko nepagerinsite savo santykiuose.
Kerner: Jūs kalbate kad tai, kas suveikia, yra trauma, kurią vis dar reikia išgirsti arba nuraminti mūsų suaugusiųjų santykiuose.
Real: Taip, absoliučiai. Gudrybė ta, kad reikia atskirti tai, ką aš vadinu prisitaikanti vaikiška jūsų dalimi – tą, kurią susikūrėte vaikystėje, kad susidorotumėte su viskuo, ko trūko ar kas buvo pažeista jūsų aplinkoje, – ir išmintingą suaugusiojo dalį.
Dažniausiai matau ant skyrybų slenksčio atsidūrusias labai sėkmingas poras. Beveik visos jos gyveno vadovaudamosi prisitaikančio vaiko dalimi, todėl jų asmeninis gyvenimas buvo chaotiškas.
Kerner: Ar galite pateikti pavyzdį iš savo praktikos, kaip mūsų „prisitaikantį vaiką“ sužadina praeities traumos?
Real: Viena pora kreipėsi į mane atsidūrusi ties skyrybų riba. Vaikinas yra chroniškas, nuolatinis melagis; meluoja apie viską. Jis yra vengimo išsisukinėti čempionas.
Paklausiau jo: „Kas bandė tave kontroliuoti, kai augai?“.
Žinoma, jo tėtis – kariškis – visiškai kontroliavo, kaip jis valgė, gėrė, kaip sėdėjo, kokius drabužius dėvėjo, kokius draugus turėjo, kokius kursus lankė, viską.
Paklausiau: „Kaip susitvarkėte su tokiu kontroliuojančiu tėvu?“
Jis pažvelgė į mane ir nusišypsojo. Ir atsakė: „Aš melavau.“
Prisitaikanti vaiko dalis padarė būtent tai, ką tada reikėjo padaryti, kad išsaugotų savo neliečiamybę. Tačiau jis jau ne tas 4 metų berniukas, o jo žmona – ne jo velionis tėvas.
Jie grįžta po dviejų savaičių, susikibę už rankų, ir visi šypsosi.
Tą savaitgalį jis nuėjo į maisto prekių parduotuvę su žmonos sudarytu sąrašu. Ji jam davė 12 dalykų, kuriuos reikia nupirkti, o jis grįžo namo su 11.
Ji klausia: „O kur duona?“
O jis prisipažino, kad jau norėjo sumeluoti: „Kiekvienas mano kūno raumuo ir nervas rėkė, kad paprasčiausiai duonos nebebuvo. Ir šią akimirką aš atsikvėpiau. Sukaupiau drąsą. Ir pasakiau: „Aš pamiršau.“
Ir ji apsipylė ašaromis. Ir ji pasakė: „Šios akimirkos laukiau 25 metus“.
Tai atsigavimas. Tai – santykių sąmoningumas. Tai kelias iš šios bėdos.
Kerner: Koks patarimas, kurį poros gali pritaikyti praktikoje jau dabar?
Real: Kai jūsų partneris ateina pas jus sutrikęs, jūsų darbas yra padėti jam kartu su jumis rasti išeitis.
Tai nėra altruizmas. Jei susiduriate su partneriu, kuris yra nelaimingas, tai jau nebėra dialogas. Tai nėra pokalbis. Tai yra kelias į vieną pusę.
Objektyvią tikrovę atidėkite į šalį. Atidėkite visus savo darbus į šalį ir pakeiskite tai užjaučiančiu smalsumu. Atidžiai išklausykite partnerį. Mąstykite ekologiškai – juk esate kartu su juo ir jeigu jis liks sutrikęs ir toliau jums teks gyventi kartu toje pačioje netikrumo aplinkoje.
Kerner: Kaip vienam poros asmeniui užtikrinti, kad jis nebūtų tas, kuris visada duoda?
Real: Mano kolegė Carol Gilligan turi posakį: Ji sako: „Nėra balso be santykių, o nėra santykių be balso. Noriu, kad galingieji ištirptų, o silpnieji atsistotų.
Toms iš mūsų, kurios į santykius įžengia savo poreikius derindamos su kitų poreikiais – pagal tradicinę moteriškąją socializaciją -, gali reikšti, kad reikia išdrįsti pakovoti už save.
Tai nėra savanaudiška – tai naudinga biosferai. Tačiau turite tai daryti sumaniai.
Mokau klientus, ypač moteris, kaip su meile ginti save. Kaip būti aiškioms ir tvirtai teigiamoms, tuo pačiu metu branginant savo partnerį ir santykius.
Tai skirtumas tarp to, kai sakoma: „Ei, nekalbėk su manimi šitaip“, ir to, kai sakoma: „Noriu išgirsti, ką tu sakai. Gal galėtum pakeisti toną, kad galėčiau klausytis?“
Santykių auksinė taisyklė klausia: Ko tau reikia iš manęs, kad galėtum man padėti?
Įmanoma įgalinti ir save, ir savo partnerį, jei prisiminsite, kad nesate priešai, ir išmoksite keleto įgūdžių.
Ian Kerner, CNN
Ian Kerner yra licencijuotas santuokos ir šeimos terapeutas, rašytojas ir CNN bendradarbis santykių tema
Informacijos šaltinis: https://ve.lt/gyvenimas/laisvalaikis/santuokos-ir-seimos-terapeutas-santykiu-perejimas-nuo-as-prie-mes
Palikti komentarą