Sausio šaltis pokšteli ir atskleidžia, kad kaip policininkai be liemenių, gaisrininkai be kopėčių, taip ir vaikai be namų su padoriu šildymu. Kauno klinikinėje ligoninėje po šildymo sistemos avarijos atsidūrė šeši sergantys vienos šeimos broliukai, antradienį iš to paties Kauno apylinkių atskriejo žinia apie neišnešiotas dvynukes, iš šilto ligoninės inkubatoriaus grįžusias į nešildomus namus. Tikra šąlančių vaikų šalis.
Pirmadienį Kauno klinikinė ligoninė išplatino pranešimą, kad jų įstaigoje sveiksta šeši vienos šeimos berniukai, kurių jauniausiam – 2,5 metų, vyriausiam – 12, į medikų globą patekę tuomet, kai jų namuose apsilankiusi socialinė darbuotoja pamatė, kad dėl šildymo sistemos avarijos vaikai šąla kelias dienas. Antradienį Ritos Garbaravičienės vaikų labdaros ir paramos fondas pakvietė paremti šeimą, kurioje auga septyni vaikai, nes neišnešiotos poros mėnesių sulaukusios dvynės iš šilto ligoninės inkubatoriaus iškeliavo į nekūrenamus namus. Sausio šaltis sukėlė šildymo sistemos avarinę situaciją, ir nors fondas parūpino boilerį, dar trūksta vandens kaitintuvo, radiatoriaus, santechniko pagalbos.
„Skurdžiai gyvenančioje šeimoje auga septyni vaikai, du iš jų prieš du mėnesius pasaulį išvydę neišnešioti dvynukai. Šeima į naujus namus atsikraustė prieš Kalėdas, visgi senieji namo gyventojai išeidami išsinešė namus apšildantį boilerį. Ilgai netrukus užšalo vamzdžiai bei radiatoriai, o atvykusiai šeimai šildytis tenka elektriniais radiatoriais bei virykle. Maža to, kad sprogo vamzdis ir vienas radiatorių, bet ir nusiprausti nebuvo galimybės“, – savo paskyroje „Facebook“ rašė fondo atstovai, ieškantys būdų šeimai padėti nesušalti.
Taigi šeši berniukai šildosi ligoninėje, kurios darbuotojai pamatė, kad jie nuo gimimo taip ir neišmoko valytis dantų, tinkamai nusiprausti, susišukuoti, nusikarpyti nagų – nors ėjo į ugdymo įstaigas, buvo stebimi socialinių darbuotojų ir kitų specialistų. Dvi neišnešiotos dvynės galbūt šildysis geros valios žmonėms paaukojus lėšų, nors šeima tikriausiai irgi buvo įvairioms tarnyboms „žinoma“, gal vaikai iš septynetuko jau šąla nebe pirmą kartą.
Visai tikėtina, kad istorijai nuskambėjus plačiau, staiga būtų susigriebta, kad metų metus trunkanti „pagalba šeimai“ neveikia, tėvai niekaip neįgyja socialinių įgūdžių ir nesugeba jų perduoti savo vaikams. Tik kiek galima – ir reikia – laukti?
„Čia nėra inžineriniai projektai ar keliai, tai žmonės, kartais reikia pripažinti, kad nepavyksta. Kartais ir Vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojai pripažįsta – pradėjo šalti, bijome kūdikius palikti su tėvais, nežinome, ar pečių pakurs, ar pamaitins. Kiekvieną kartą rizikos faktorius yra pakankamai aukštas, ir gali neapskaičiuoti, kad taip atsitiks. Iš kitos pusės, kai tai sistemiška, auga būrys vaikų, jiems daroma akivaizdi žala, laukti nebegalima“, – kalbėdama apie panašias situacijas, sakė Vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė.
Dvi žinios apie šąlančius vaikus per dvi dienas galėtų būti rimtas signalas pripažinti, kad nepavyksta. Ir tada, kol dar ne per vėlu – ir tada ką? Sutelkti specialiuosius krosnių ir boilerių pirkėjų būrius socialiniuose tinkluose? Ar iš žiemos miego pažadinti visas institucijas ir specialistus, kurie nebijotų išrėžti tiesos – taip, turimų pajėgų neužtenka prevencijai ir pagalbai, reikia dar šio ir to, jeigu norime auginti valstybę, kurios mažieji žmonės turi bent minimaliai tinkamas sąlygas oriai egzistuoti, lavintis. Rasti aukso vidurį tarp bandymų žūtbūt išlaikyti vaikus jais nesirūpinančiose „šeimose“ (kad pavyktų paradinis vaikų namų uždarymas ir nesimatytų, kaip žiauriai trūksta globėjų šeimų, pagalbos joms) ir su fanfaromis atimti (nes dar nemokame elgtis su „niekieno“ vaikais kasdieniame gyvenime).
Pasitaiko, sako socialiniai darbuotojai, kad socialinių įgūdžių neturintys tėvai irgi myli savo vaikus. Gal jie ir nesugeba suprasti gražiai surašytų programų, kaip tuos įgūdžius ugdyti, bet, būna, po atkaklaus darbo išmoksta išvirti savo atžaloms sriubos. Vienai tokiai šeimai gelbėti reikia ištisos komandos. Ne krosnių kūrentojų, ne socialinių gaisrų gesinimo. Juk kažkada tie mums atrodantys bejėgiai ir begalviai suaugusieji patys augo, matyt, netinkamoje aplinkoje, nepastebėti ėjo į mokyklą, tikriausiai ne itin gerai kvepėjo ar atrodė, gal buvo „nurašyti“ moksle, darbo rinkoje, asmenybių varžybose. Galbūt niekas nedrįso kalbėti apie lytinius santykius ir atsakingą tėvystę, ir dabar jų buvę klasės draugai žiūri į prašymą „Facebook“ atgaivinti šildymo sistemą kraipydami galvas: „Kam tiek prisigimdė?“
O šalčiams atlėgus ten ir toliau augs vaikai, jie baigs mokyklas, susilauks savo atžalų, ir gal atsikartos panašios neišmoktos sausio pamokos.
Rugilė Audenienė
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą