Ar galima drausminti vaiką? Kokie yra tam leistini būdai? Pradėję nuo klausimo apie vaikų drausminimą, apie įvairias vaikų auklėjimo strategijas ir iššūkius kalbamės su Individualiosios psichologijos instituto direktore, adlerietiškos krypties psichologe Rasa Bieliauskaite, kuri mano, kad geriausiai vaikas suvoks netinkamą elgesį, jei leisime jam patirti realias pasekmes.
Ar reikia drausminti vaikus? Kaip galima tai daryti?
Man, kaip psichologei, individualiosios psichologijos atstovei, žodis drausminimas nelabai patinka. Norėčiau įvardyti tai kaip vaiko organizavimą, tam tikrų ribų nustatymą, vaiko mokymą tinkamai būti tarp kitų žmonių. „Drausminimas“ turėtų būti kaip pasekmė to, kad tėvai myli vaiką, supranta jo elgesio tikslus – kodėl vaikas vienaip ar kitaip elgiasi – ir nustato ribas. Adlerietiškoje psichologijoje nėra žodžio bausmė, tačiau vaikas, jei netinkamai elgiasi, patiria pasekmes. Pavyzdžiui, jei pramiega ir pavėluoja į pamokas, mama neturėtų rašyti pateisinamojo raštelio, kad jis pavėlavo dėl kokių nors svarbių priežasčių. Jis turi pats susidurti su nemaloniu pavėlavimo patyrimu. Aišku, drausminimas yra ir bendradarbiavimas. Suaugusysis su vaiku bendradarbiauja. Vaikai visada nori būti mylimi, būti geri, priklausyti grupei. Šeima yra pirma grupė, paskui – bendraamžiai. Kai jie netinkamai elgiasi, praranda tą galimybę, jaučiasi nepriklausantys, atstumti nepriimti. Vaikui, kaip ir suaugusiajam, labai svarbu jaustis pakankamai geram, pakankamai reikšmingam. Svarbu, kad suaugusieji tam sudarytų sąlygas, ir labai svarbu, kad būtų taisyklės. Yra taisyklės, susitarimai, tinkamo ir netinkamo elgesio aptarimai. Ne kalbėjimas, kad taip negalima daryti, taip negerai daryti, bet tam tikri susitarimai, kokios yra konkrečios, realios pasekmės, kurios vienaip ar kitaip įvyksta. Tačiau suaugusieji turi stengtis suprasti, ką vaikas savo vienokiu ar kitokiu elgesiu sako, koks to elgesio tikslas ir kokia prasmė.
Vaikas savo elgesiu, galbūt kartais neadekvačiu, perduoda tam tikrą žinią suaugusiajam?
Na, taip. Tik tai nėra neadekvatus elgesys, mes visi laužome taisykles, tai gali būti adekvatus elgesys. Svarbu suprasti, ko vaikas siekia. Ar jis siekia jėgos, ar dėmesio, ar jis jau patyrė tiek daug nusivylimo savimi ir suaugusiaisiais, kad nori kerštauti. To vaiko vidinė logika tokia, kad jis jausis gerai, reikšmingas, tik kai įskaudins kitą taip, kaip pats buvo įskaudintas. Aišku, vaikas kaip ir suaugusysis nesuvokia šitų savo tikslų, bet suaugusysis gali juos atpažinti. Vaikai dažniausiai nori būti geri, priimti į grupę ir gana reikšmingi. Netinkamas elgesys rodo, kad jie nemoka, jiems neišeina, įvyksta tam tikras nesusikalbėjimas. Suaugusiesiems labai svarbu būti nuosekliems, laikytis nusistatytų ribų ir stengtis suprasti vaiką. Kartais suaugusiajam atrodo, kad vaikas specialiai siekia jį supykdyti. Taip, kartais vaikai kovoja už savo jėgą, dėl savo reikšmingumo. Bet jeigu vaikas tai patiria kitais būdais, tuomet jam nereikia laužyti taisyklių, jeigu jie gali jaustis pakankamai reikšmingi nelaužydami, jeigu taisyklės jiems yra tinkamos. Ieškoma bendradarbiaujant, bet suaugusysis yra atsakingas. Aš tikrai nepalaikau tokio auklėjimo būdo, kai vaikams absoliučiai viskas leidžiama, nes jeigu nėra taisyklių , ribų, tam tikros tvarkos, vaikas vėlgi jaučiasi nesaugus, nemylimas, nepakankamai svarbus, kad tėvai laikytųsi kažkokios nustatytos tvarkos.
Jeigu vaikas praeityje buvo drausmintas netinkamomis priemonėmis, kaip jam padėti adaptuotis prie normalių auklėjimo aplankybių? Kaip pavyzdys galėtų tikti įvaikinto vaiko situacija.
Vaikas, kuris patyrė fizinę arba emocinę prievartą, yra neišmokęs savęs reguliuoti ir kontroliuoti, galbūt jis nepakankamai reflektuoja savo potyrius, jausmus. Ne dėl intelekto, o dėl emocinių patirčių stokos. Todėl svarbu suprasti, kad tą vaiką reikia mokyti, suaugusiajam reikia labai daug kantrybės ir nuoseklumo. Svarbu nepasiduoti nusivylimui, reikia nuosekliai įgyvendinti sutartus dalykus, sutartas pasekmes. Suprasti, kad viskas turi vykti su meile, tvirtumu ir ramybe. Ramiai, bet tvirtai reikalauti to, kas yra susitarta ir bendradarbiaujant formuluoti susitarimus. Galvoti, kaip padėti vaikui pasijausti reikšmingam, atskleisti, ką jis gali. Manau, kad daugeliu tokių atvejų galėtų padėti auklėjimo konsultantai.Su jais galima konsultuotis dėl auklėjimo taikymo ir išlaikymo, atlaikymo, nes kartais sunku pačiam sugalvoti, kokių gali būti pasekmių, lengva savo jausmams pasiduoti ar tiesiog reikia, kad kas nors palaikytų, suteiktų stiprybės. Tėvai taip gauna tam tikrą palaikymą ir galimybę mokytis vieniems iš kitų tėvų grupėse. Norėdami sukurti tinkamai organizuotą atmosferą vaikams, globėjai ir įtėviai turėtų labai gerai suvokti savo jausmus. Tai yra sunkus darbas, bet įmanomas. Fizinę ir emocinę prievartą patyrusiems vaikams gali būti reikalinga ir ilgalaikė psichoterapija. Svarbu suprasti, kad tėvams vieniems tam tikrais vaiko augimo momentais neįmanoma užgydyti žaizdų, ir tai nėra todėl, kad tėvai nėra pakankamai geri, o todėl, kad sužeidimai yra dideli.
Turbūt esant problemų su vaiku reikia tiek pat dirbti ir su jo tėvais?
Taip. Tačiau yra įvairių darbo būdų. Galimas ir šeimos konsultavimas, kai dirbama su visa dinamine šeimos struktūra. Tėvams gali kilti problemų dėl vaiko, o psichologas arba konsultantas gali dirbti vien su tėvais. Kalbėtis apie tai, kaip jie gali keisti savo elgesį, nuostatas, jausmus. Kaip organizuoti šeimos buvimą, santykius su vaikais, kad problemos mažėtų. Jeigu didesnės vaiko problemos, tuomet dirbama su vaiku ir su jo tėvais, nes vaikas formuojasi bendraudamas su tėvais. Paugliai nuo 12 metų jau savarankiškiau mąsto, tuomet galima skirti daugiau dėmesio individualiam darbui su jais, bet tėvų vaidmuo vis tiek išlieka svarbus.
Kalbėjosi Vaiva Lanskoronskytė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą