„Tėvų funkcija – ne sukurti pasaulį, kuriame nėra liūdesio. Būtų pavojinga, jei vaikas iš tikrųjų nemokėtų nei užjausti, nei supykti, nei išsigąsti. Tėvų atsakinga misija – išmokyti su visais jausmais gyventi. Ne susidoroti, o pažinti juos, išbūti, talpinti savyje, suprasti ir tinkamais būdais juos išreikšti“, – su psichologe, psichoterapeute, Paramos vaikams centro steigėja ir vadove, knygos „Kaip užauginti žmogų“ autore Aušra Kuriene kalbėjosi tinklaraščio Miestomamos.lt įkūrėja Lina Gabrijolavičienė.
Jūsų knygoje man užstrigo frazė „mes žinome, kokie mūsų vaikai turi būti, bet mažai domimės, kokie jie yra“. Gal galėtumėte padėti tėvams atsistoti į naują poziciją – kaip žiūrėti į vaikus tokius, kokie jie yra?
Iš vienos pusės atsakingi tėvai vaikui yra didelė laimė, iš kitos tai spąstai tėvams. Taip vaikas, kurio šiandien gal tik laukiatės, įgyja visą perspektyvą – koks jis turi būti, ko išmokęs, ką galintis. Ta atsakomybė, mano galva, dažnai paralyžiuoja instinktą ir paprastą, džiugų buvimą su vaiku. Galų gale, paprastą domėjimąsi tuo žmogumi, kuris apsigyveno pradžiai pilve, vėliau – namuose.
Kartais nebelieka erdvės smagumui ir vaiko stebėjimui, kuris tiria jam naują pasaulį. Šiais laikais, kai yra labai daug galimybių rinktis (teorijas, daiktus), auginant vaikus pametame esmių esmę – dėl ko vaikai ateina į šį pasaulį. Juk ne tam, kad įsigytum geriausią vežimėlį?
Kartais mes pasimetame tarp atsakomybės ir malonumo. Pirmosios tampa labai daug, o antrojo – mažoka.
Gyvename visuomenėje, kur dominuoja lengvai apskaičiuojami, aprašomi arba hard dalykai, o visa tai, ko priežastis ir pasekmė nėra akivaizdi, ko rezultatas matomas ne po savaitės, kas slypi už žmogiško santykio, ryšio arba soft, tarsi nueina į antrą planą. Kaip atsirinkti ir suvokti tai, kas yra išties svarbu tėvystėje? Ir kaip atlaikyti naujas ribas prieš aplinkos spaudimą?
Gal turime susivokti, kas yra soft, o kas hard? Mano manymu, hard yra santykiai, o soft – jau papildomai uždėtos žinios. Bet jei turime pasaulį aukštyn kojom, galvojame, kad žinios yra hard, kai turėsim laiko, dar atliksim tuos sunkiai apskaičiuojamus veiksmus, tarkime, susidraugausime.
Tačiau taip nepavyksta. Ta aplinka, kurioje gali žmogų mokyti, ir yra santykis. Dabar turime probleminę mokyklą, kurioje sutrikęs santykis tarp žmonių, tada ir jokia matematika į galvą nelenda. Gali pradėti skaityti su vaiku nuo trejų, bet jis tuo nesidžiaugs, to bijos, to vengs, ir bus visai kitaip, jei vaikas išmoks skaityti be spaudimo, pats, iš savo beribio smalsumo, kad ir šešerių ar septynerių.
Gal galėtumėte išplėtoti mintį, kas yra santykis? Kokio reikia vaikui, kad jis užaugtų žmogumi?
Kas iš jūsų nežinote, kas yra meilė? Kas yra bijoti ar ilgėtis kokio nors žmogaus?
Vaikui reikia lygiaverčio santykio: mažesnis, silpnesnis, skurdesnis nereiškia mažiau vertingas. Didesnis, stipresnis, šmaikštesnis nereiškia labiau vertingas. Dvimetis turi mažai galimybių, šešiolikmetis, palyginti su mumis, irgi turi mažai galimybių – tai mes turime PIN kodus ir automobilio raktelius. Ar tai mus įgalina nesiskaityti su vaiko nuomone ir negirdėti, ko jis nori?
Antra, būtina pagarba. Trečia, santykis turi būti autentiškas: tai, ką sakau, tą ir galvoju. Tikrai nebūtina sakyti viską, ką galvoji, kartais verta patylėti, bet sakant reikia atsakyti už savo žodžius. Jei pasiilgau, tai tiesa, jei patinka tavo piešinys, tai tiesa.
Vaikai labai gerai skiria, ar mes sakome tiesą. Jei kažką labai svarstote, o vaikas tuo metu atneša piešinį, nesakykite, kad jums įdomu, nes jums tuo metu tai tikrai nerūpi. Kur kas geriau atvirai pasakyti: dabar negaliu susikaupti ties tavo piešiniu, baigsiu tai, ką darau, ir pažiūrėsiu. Ir vaikas tai kur kas geriau priims nei dirbtinę reakciją.
Augindama vaikus šiame procese matau daug paralelių su visu socialiniu kontekstu. Mes tarsi linkę sau leisti tik gražias emocijas, vaikams – ypač ryškiai. Kai augom, daug kas girdėjom pasiūlymus nepykti, neliūdėti ir būti geromis mergaitėmis ar stipriais vyrais. Kaip suprasti, kad vaikas gali išgyventi ne tik malonius jausmus? Ir kaip su tuo gyventi suaugusiesiems?
Bet tikrai nemalonu, kai vaikas išgyvena nemalonius jausmus! Čia vėl tie patys spąstai: tavo vaikas jaučia pyktį, o tu esi už jį atsakinga, tai tu, matyt, kažką negerai darai ir tuomet greitai turi panaikinti tą pyktį. Nelabai svarbu, kodėl jis dabar taip jaučiasi, bet aš susitvarkiau atsakingai ir su manimi yra viskas gerai.
Dar blogiau, kai vaikas liūdi, o tu už tai atsakinga, tada jį reikia greitai linksminti. Mes negalime pakęsti verkiančių vaikų. Pabandykite įsivaizduoti save vaiko vietoje, jei jus, susižeidusį fiziškai ar emociškai, kas nors imtų mėtyti į orą ar kutenti, norėdami užglostyti jūsų tikrus jausmus, ką jaustumėte?
Turime suprasti, kad gyvenimas nėra rožių sodas – mūsų vaikai liūdės, pyks, pavydės. Tėvų funkcija ne sukurti pasaulį, kuriame nėra liūdesio. Būtų pavojinga, jei vaikas iš tikrųjų nemokėtų nei užjausti, nei supykti, nei išsigąsti. Tėvų atsakinga misija – išmokyti su visais jausmais gyventi. Ne susidoroti, o pažinti juos, išbūti, talpinti savyje, suprasti ir tinkamais būdais juos išreikšti.
Man atrodo, mūsų visuomenėje ir suaugę ne visada moka tinkamai elgtis, apimti, tarkim, pykčio. Daug kam jausmus net ir atpažinti yra sunku, užtat ir turime daug kreivų pasireiškimo formų kaip piktus anoniminius komentarus.
Jie žeidžia, tačiau turime ir kita – karą keliuose, didžiausią alkoholizmą ir savižudybių skaičių. Visa tai netinkamai reiškiamo, nesuprasto, neperdirbto pykčio išraiškos. Nukreipti pyktį į save ar visuomenę pavojinga.
Manau, visi tėvai norėtų, kad jų vaikai išmoktų su pykčiu tvarkytis saugiu būdu ir kuo anksčiau. Kad jie išmoktų pasakyti, mama, aš pykstu, kad tu ilgai dirbi, negrįžti namo, nes klausai paskaitos apie tėvystę. O mama nepradėtų aiškinti, kaip tu gali, aš gi dėl tavęs tai darau! Būtų gerai, jei pasakytų, man gaila, kad ilgai nesimatėme, bet man buvo svarbi diena, gal eikime kartu gerti arbatos?
Kai vaikas pyksta, mama turi ir savo jausmus ir visą istoriją, kas iki tų jausmų atvedė. Gali būti nelengva pamatyti, kas tave dirgina, o dar dažniau apskritai nepripažįsti, kad tai, kas vyksta su vaiku, kažkokiu būdu atliepia ir tave. Kaip galima mokytis pažinti savo jausmus, jei to nedarei vaikystėje? Manau, Lietuvoje mūsų kartos tėvų dauguma tokių, nemokytų.
Labai jautrus klausimas. Kūdikio atsiradimas pažadina dalykus, kurie mums visiems arba pažįstami, arba pažadina ilgesį to, kas mums kažkodėl nepažįstama.
Mes neatsimename, kaip ir ką su mumis pačioje gyvenimo pradžioje darė mama: čiūčiavo, liūliavo, prausė ir maitino. Darė arba ne, laisva valia, džiugiai ir savo noru arba būdama pavargusi, nelaiminga, bet iš pareigos, o gal „išplėšėm“ tai rėkdami. Neatsimename, bet visa tai liko mūsų atmintyje.
Kai suaugame ir turime savo kūdikius, pačios tampame mamomis, ta atmintis nesąmoningai pradeda veikti. Kaip absurdiškai beskambėtų mintis, kokia gąsdinanti bebūtų, tarkim, pavydžiu savo kūdikiui nuostabios kūdikystės. Ji yra labai svarbi, nes primena jums kažką esminio. Blogiausia yra jaustis kaltai dėl savo jausmų. Svarbu ne pasiduoti kaltei, o imti tyrinėti, kas su jumis vyksta.
Antras signalas – kai vaikui prasideda pykčio priepuoliai, o jie būtinai prasideda. Nes meilė ir pyktis yra labai arti. Aistra – agresyvus jausmas, jei labai aistringai myli savo mamą, o ji ima ir atsitraukia, norisi ne tik jai įkąsti, bet ir suėsti ją visą. Vaikų pyktis mumyse pažadina tai, kaip mes ar ant mūsų pyko. Tada galima tyrinėti, kas man yra intensyvūs jausmai, kai ant manęs pyksta, kai manim, atsakinga mama, yra nepatenkinti. Kaip gali pykti jis, kai tiek daug visko duodu?
Nebijokite to, ką atrasite, – su savimi susitikti smalsu. Aš naudoju analogiją apie rūsį. Leistis į jį baisu, ten tamsu, daug dulkių, gal supuvusios bulvės ir drabužiai išvežimui į kaimą guli. Bet jei imate gerą žibintuvėlį ir gal kažką už rankos, galbūt rasite antikvarinį laikrodį arba užsilikusį dienoraštį. Save pažinti verta. Vaikų auginimas gali tapti ir mūsų pačių augimu.
Raktas į kitą klausimą – žodžiai „už rankos laikai“. Augindama vaikus supratau, kaip svarbu rasti palaikymą, šioje sėkmingų žmonių visuomenėje pripažinti, kad būna labai sunkių momentų, kad reikia paprasčiausio žmogiško supratimo, gali būti nelengva.
Mes labai daug sąvokų esame supainioję, tarkim, kas yra stiprybė ir silpnybė. Įsivaizduojame, kad stiprybė yra neigti, kad reikia pagalbos. Kai vaikas susižeidžia koją, mums aišku, kad žaizda reikia pasirūpinti: išvalyti, patepti, užklijuoti. Kad kūnui reikalinga pagalba, mes susivokiame, nesakome vaikui, kad sužeidimas pats praeis. Bet kai kalba eina apie psichologinę pagalbą, kažkaip pasimetame. Stiprybė ir yra susivokti, ko tau reikia.
Manyti, kad tau nieko nereikia, kad viską gali pati, tai tiesiog nesusivokimas. Taip galima nueiti iki to, kad nesusivoksi, kad esi išsekęs, pavargęs. Savo poreikių nesupratimas ir nepaisymas – pavojinga zona. Paprastai, jei reikia psichologinės pagalbos, jei labai ilgai kenti savo liūdesį ar nerimą, šis poreikis savaime nepraeina, vėliau pagalbos reikia daugiau ir sudėtingesnės.
O vaikai ilgai nepakelia sudėtingų būsenų, jie atranda kitus būdus, kaip gauti pagalbą. Jei tėvams neįdomu, kodėl jis liūdi, ims daryti kažką, kad mokytoja ar policininkas pasidomėtų, kas su juo darosi. Vaikai nesirenka ilgai kentėti be pagalbos, greičiausiai jų sprendimas bus nemalonus elgesys.
Mūsų šalyje dabar nevyksta revoliucijos, bet, mano akimis, esame didelėje kaitoje, mes gyvename visai kitaip nei mūsų tėvai. Nepaisant to, iš jų daug ką perėmėme, daugelį dalykų tiesiog nutylėtai. Tos pačios savižudybės ir alkoholis yra jau pasekmė. Gal galėtumėte pakomentuoti istorinį palikimą ir kaip jį galime pakeisti?
Dabartinių jaunų tėvų karta patys yra Sąjūdžio, perversmo vaikai. Virsmas atnešė daugybę pasirinkimų, kurių iki tol nebuvo. Dabartiniams tėvams jų tėvai nebuvo pasiruošę padėti parodyti, kaip tvarkytis su ta gausybe visko.
Su kolegomis esame kalbėję, kad moters savirealizacija sovietiniais laikais dar buvo įmanoma. Buvo aišku, kad ketvirtame kurse turi ištekėti, nes penktame gausite paskyrimus darbui, galite atsidurti skirtinguose miestuose. Ten atsistosite į eilę butui, tam moteris turėtų būti bent jau nėščia, kad galėtų pretenduoti į dviejų kambarių butą. Po kokių dešimties metų, jei esi jaunas specialistas, gausi butą, tam reikėjo turėti bent du vaikus.
Bėgiai buvo labai aiškūs, pasirinkimų nebuvo. Toks galėjo būti moterų, mamų, močiučių kelias. Vyrų gyvenimas, mano galva, buvo kur kas sudėtingesnis. Investuoti save į šeimą nebuvo kultūriškai priimtina, profesinės karjeros galimybių nebuvo, vyro misija išlaikyti šeimą, pasodinti medį, pastatyti namą buvo frustruota nuo gimimo. Daug jų atrado alkoholį.
Mūsų kartos žmonių gyvenimas buvo įdomus ir visavertis, buvo daug knygų, teatrų, pasikalbėjimų su draugais virtuvėse, bet jame nebuvo karjeros perspektyvų, kelionių, jokios prasmės taupyti pinigus – kam? Naujame atsivėrusiame pasaulyje su daugybe pagundų dabartiniai tėvai atsidūrė paauglystėje. Ir kartu atsirado visai nauji reikalavimai jų tėvams, kurie turėjo mesti savo įprastinį gyvenimą ir rasti vietą naujame, sukurti verslus, susirasti darbus. Ta karta gavo mažai pagalbos susigaudyti paauglystėje ir pasaulyje.
O senelių karta yra apnikta paslapčių, kodėl „mūsiškiai“ sukėlė tokį šaršalą? Tos paslaptys velkasi iki mūsų dienų. Turime daugybę klausimų, kurių mūsų visuomenė dar nepajėgi diskutuoti. Visi mūsų seneliai, dėdės – vienas miške, kitas saugume… Visa tai mums daro didelę įtaką. Iki galo nesuprasta, nesuvokta, sunki istorija. Džiugina tai, kad po truputį šnekame – mokomės savęs, savo jausmų pažinimo abėcėlės. Kitos šalys jau seniai skaito.
Knygoje esate parašiusi, kad svarbiausia vaikui laiminga mama. Kaip ja tapti?
Visų pirma, laimė yra kiekvieno pasirinkimas. Kai nusprendžiate, kad to norite, turite pradėti galvoti, ką jums reiškia būti laiminga, kokios sudėtinės laimės dalys, ir pažiūrėti, kur ir ko trūksta, jei jos nėra.
Kartais mamos sako, jei laimingas mano vaikas, laiminga ir aš. Tokiu atveju vaikas tampa mamos įkaitu. Kitas variantas, tegu daro ką nori, kad tik būtų laimingas. Ką tada matome? Pasimetusius, nesusivokusius vaikus, kurie negali suprasti, ar būsena, kurios jie yra, jau ir yra laimė, ar reikia dar ką nors išbandyti, nes galima viską.
Nėra didžiausių tėvystės klaidų, nėra jokių septynių, devynių ar dvylikos patarimų, kaip reikėtų su vaikais elgtis. Santykiai yra kuriami ir atkuriami, vaikai yra labai gyvybingi. Visi vaikai nori užaugti gerais ir mylinčiais žmonėmis. Normalūs tėvai tikrai užaugins normalų žmogų, o kad kartais pikta, ima nuovargis ar nesiseka, tai normalu.
Žmogus augina žmogų, ne robotas robotą. Nėra tokio dalyko kaip gyvenimas be klaidos – nėra. Gyvenimas yra visoks. Man norisi atgaivinti mamų instinktus. Pagalvokite, kas jus daro laimingą, ir gyvenkite savo autentišką gyvenimą, – patarė psichologė, psichoterapeutė, knygos „Kaip užauginti žmogų“ autorė A. Kurienė.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą