Vaikai parduotuvėse krinta ant žemės ir rėkia ne tik norėdami kažką gauti – dalis jų tiesiog neatlaiko dirgiklių, tokių kaip garsai, spalvos ar kiti žmonės. Taip LRT RADIJUI sako psichologė, „Tėvų linijos“ vadovė Jūratė Baltuškienė.
Anot jos, vaikus užvaldančios emocijos verčia elgtis netinkamai, tai gali tapti iššūkiu tėvams, turintiems išankstinių auklėjimo lūkesčių: „Nereikia pamiršti, kad vaikai pagal užsakymą neauga.“
Ar šiais laikais vaikus auginti lengviau ar sunkiau? Informacijos yra daug, gal net perteklius. Kaip nepasimesti?
Klausimas, lengviau ar sunkiau auginti vaikus, turbūt užduodamas visais laikais. Pritariu, kad informacijos perteklius yra. Pagrindinė problema – atsirinkti, kurie patarimai ir rekomendacijos tinkamiausi.
Šiais laikais tėvai labai domisi, skaito knygas, informacijos ieško internete. Kartais jie labai pasimeta. Informacija lyg ir padeda, bet kartu ir apsunkina. Nepaisant visų teorijų ir patarimų, vaikai yra individualūs. Tam tikri dalykai bendri, bet vaikai skirtingi, kokie skirtingi yra ir juos auginantys tėvai. Taigi sunku atsakyti, vaikus auginti lengviau ar sunkiau.
Ar įmanoma pasakyti, koks vaiko elgesys yra tinkamas?
Tai individualu, priklauso ir nuo vaiko amžiaus, ir nuo tėvų. Kai tėvai augina kūdikį, tikisi, kad jis gerai miegos, valgys, bus ramus, nesirgs, nesikels vidury nakties, šypsosis, kai bus kalbinamas, džiaugsis, kai ateis senelė.
Kai vaikas eina į darželį, tikimasi, kad jis lengvai atsiskirs, susiras draugų ir pan. Kiekviename amžiuje galima išgirsti, ko tėvai tikisi, lūkesčių būna daug. Tačiau nereikia pamiršti, kad vaikai pagal užsakymą neauga. Jie būna ir pavargę, ir supykę, nori prieštarauti. Tuomet susiduriama su įtemptomis situacijomis, su kuriomis vieni tėvai susitvarko greičiau, o kitiems reikia daugiau laiko ir pagalbos.
Kaip galima apibūdinti vaiką iki dvejų metų? Su kokiais iššūkiais susiduriama?
Nuo gimimo iki dvejų metų pagrindinis vaiko poreikis yra saugumo jausmas. Jam tikrai nereikia daug spalvotų žaislų ar kažkokių rūbų. Svarbiausia, kad jis jaustųsi saugus. Kai kuriems tėvams užtikrinti saugumą sunku, kitiems tai pavyksta lengvai ir natūraliai.
Tokios amžiaus vaiką auginantys tėvai dažnai klausia – ar galima vaiką nešioti, kai verkia? Ar reikia reaguoti, o gal leisti paverkti? Šiame amžiuje reaguoti reikia greitai, vaiko poreikį patenkinti čia ir dabar.
Kai jam bus 18 metų, nereikės lėkti vos jam pakvietus, bet kūdikiui svarbu pasijusti svarbiam. Jei jis alkanas, jį reikia pamaitinti, jei jis išsigandęs, jį reikia nuraminti. Tik tada jis supranta, kad pasaulis draugiškas, jame galima jaustis patogiai, saugiai augti ir priimti žmones. To užtikrinimas tėvams gali būti iššūkis, nes reikia savo poreikius atidėti į šalį, gali nukentėti miegas ar savirealizacija.
Koks kitas etapas?
Tai amžius, kai vaikui 2–3 metai. Toks vaikas jau nebeguli lovytėje ir nebūna vien glėbyje. Jis pradeda daugiau vaikščioti, apžiūrinėti aplinką, yra leidžiamas į darželį. Su tuo susijęs pirmas atsiskyrimas ir didesnis pasaulio pažinimo siekimas. Pagrindiniai poreikiai šiame etape – savarankiškumas ir nepriklausomybė.
Vaikas jau turi savo nuomonę. Kai tėvai jam liepia eiti valgyti, jis sako – ne, neinam valgyti. Galbūt po sekundės vaikas sakys, kad nori eiti valgyti, tai bus jo sprendimas. Šiame amžiuje svarbu nesileisti į karą, bet leisti vaikams būti savarankiškiems.
Kaip spręsti tokias situacijas? Pavyzdžiui, reikia eiti į lauką, tėvai sako, kad laikas autis batus, o vaikas prieštarauja.
Vienas patarimų, kad nenukentėtų vaiko savarankiškumas ir orumas, yra leisti jam pasirinkti iš tokių variantų, kokių tik galima. Jei siūloma eiti į lauką, vaiko atsakas bus priešingas. Todėl reikia pasiūlyti du variantus. Pavyzdžiui, ne klausti, ar vaikas nori eiti į lauką, o pasakyti – mes einame į lauką, kurią kepurę šiandien norėtum užsidėti, žalią ar raudoną? Taip vaikas gali savarankiškai išsirinkti.
Kokie iššūkiai laukia ruošiantis arba jau pradėjus eiti į mokyklą?
4–6 metų amžius – laikas, kai vaikas labai iniciatyvus. Jis turi daug idėjų, sumanymų, nori kažką nuveikti. Šis amžius – tarsi galių pasitikrinimas. Vaikas supranta, kad suaugusieji yra tie, kurie gali viską, todėl pradedama rungtyniauti. Vaikai nori pirmi įbėgti į kambarį ir įjungti šviesą, pirmi įlipti į liftą, automobilį, pirmi kažką pasakyti.
Šiame amžiuje svarbu neužgesinti iniciatyvumo. Vaikas nori būti panašus į suaugusįjį, bet dėl amžiaus susiduria su pasakymu – tu per mažas. Ir jei tai nuolat kartojama, vaikas ima jaustis kaltas, per daug išsišokantis.
Tokiu laiku tėvai pastebi, kad vaiko emocijos suaktyvėja. Atsiranda pykčio priepuolių, baimių. Tai susiję su tuo, kad vaikai auga, jų jausmai tampa intensyvesni, bet tai suvaldyti sunku. Šiuo metu labai išsiplečia vaizduotė, vaikai ima daugiau fantazuoti, dėl to atsiranda baimių. Todėl reikia tėvų nuraminimo, padrąsinimo. Tai tokie pagrindiniai iššūkiai.
Nežinia, ar kai vaikui, pradėjusiam lankyti mokyklą, ten patiks.
Tikrai, nežinia kas mokykloje tokio, kas turėtų patikti, žvelgiant iš vaiko pozicijos. Nereikia vaiko gąsdinti ir iš anksto ruošti įvairioms situacijoms. Bet jei jis ateina ir sako, kad rytoj nenori eiti į mokyklą, jau reikia pasikalbėti, nes kažkas vyksta. Priežasčių gali būti milijonas.
Gal vaikas susipyko su klasiokais, gal mokytoja ką nors piktai pasakė, gal gavo blogesnį pažymį, buvo palygintas su kitu. Į mokyklą vaikas gali nenorėti dėl įvairiausių dalykų. Tai ne visada didelė drama. Bet tai visada – priežastis pokalbiui, nuraminimui.
Ar noras įgyti žinių turi būti natūralus?
Vaikai labai smalsūs. Darželinukams ir 5–6 metų vaikams viskas įdomu. Jiems svarbu, kokios suaugusiųjų reakcijos sulaukia, ar jų smalsumas patenkinamas, ar ne. Pradinukai dažniausiai taip pat užsidegę, nori žinių, tik svarbu, kaip tos žinios pateikiamos.
O kaip elgtis tokioje situacijoje, kai vaikas parduotuvėje krinta ant žemės, rėkia ir verkia?
Kai mažesnius vaikus užvalgo stiprios emocijos, jie elgiasi netinkamai. Tai labai priklauso nuo situacijos, bet taip dažnai atsitinka prekybos centruose, kur labai daug dirgiklių – šviesos, garsai, žmonės, spalvos, pagundos. Vaikų psichika nėra tokia atspari ir daugelis to neatlaiko.
Gal jie nugriūna ties žaislų lentyna, nes tikrai yra paveikti nuovargio, dirgiklių pertekliaus. Vaikai gali būti alkani, nes paimti iš darželio, gal jie nori gerti, jiems karšta. Tai paprastos priežastys ir ženklas, kad vaikas apsipirkinėjimui dar per mažas, nereikia su juo važiuoti. Jei taip nutinka, vaiką reikia nuraminti, paimti į glėbį, paglostyti.
Tačiau vaikai gali taip elgtis ir kai kažko nori, bet negauna. Jei mama sako, kad šiandien žaislo nepirks, vaikas griūna ant žemės ir galvoja, kad šis būdas suveiks. Viskas priklauso nuo suaugusiųjų reakcijos. Jei žaislo tėvai neperka, vaikas supranta, kad griūk negriuvęs, to daikto negausi. Bet jei tėvams vaiko gaila ar įtampą kelia aplinkinių reakcijos, žaislą jie nuperka, kitą kartą pasikartos lygiai tas pats. Vaikas užfiksuos, kad šis elgesio būdas tikrai veikia.
LRT RADIJO laidos „Paraštės“ informacija
Palikti komentarą