Vienas iš eilinių penktadienių Antakalnio vaikų namuose buvo kitoks nei įprasta –atmosfera buvo kaip niekad įkaitus, nes atskleisti savo protų galią pabandė čia gyvenantys vaikai.
„Tai pirmasis mūsų projekto protmūšis ir neįtikėtinai sėkmingas! – džiaugsmo neslėpė projekto „Ne imti, bet duoti“ vadovė Vaida. – Nors buvo skirtas vaikams, tačiau visa organizatorių komanda dirbo iš tiesų nevaikiškai: suradome patyrusį vedėją Džiugą Kuliešių, sukūrėme 50 klausimų, muzikinė dalis buvo gyvai atlikta su smuiku bei gitara.“
Pasak Vaidos, vaikai į komandas buvo suskirstyti burtų keliu – traukiant laimės sausainius. Nors renginys truko daugiau kaip 3 valandas, vaikai ne tik išbuvo iki pabaigos, bet ir viso renginio metu neprarado azarto bei užsidegimo. Už pademonstruotas žinias vaikai buvo apdovanoti žurnalais ir knygomis, o organizatoriai – naujais projekto ženkliukais.
„O svarbiausia – kad praėjus net kelioms dienoms – įspūdžiai vis dar gyvi, nuotaika pakylėta. Nepakartojamas jausmas kai gali ne imti, bet duoti.“ – įspūdžiais dalijosi projekto vadovė.
Kol mažieji suko galveles atsakinėdami į klausimus, juos palaikė visa gausybė susirinkusių savanorių ir renginio svečių, kurių kiekvienas įsitraukė į renginio atmosferą – tik iš skirtingų pozicijų ir skirtingoje emocijoje.
Mintimis apie renginį dalijasi jo svečias-vedėjas Džiugas, organizatorių komandos narė ir ilgametė savanorė Simona, projekte, kaip šokių mokytoja dalyvaujanti savanorė Silvija, bei neseniai prie mūsų prisijungusios ir jau aktyviai į veiklas įsitraukusios Rūta ir Monika.
Džiugas: „Pirmiausia, pasiūlymą vesti „Ne imti, bet duoti“ proto mūšį nužvelgiau kaip dar vieną patirtį su mikrofonu rankose, tik – visiškai išskirtinoje vietoje. Vaikai, regis, pradžioje vangiai įsitraukę į žaidimą, ilgainiui prakuto. Tuomet prasidėjo linksmybės – nenustygstantis šokinėjimas ir krykštavimas koks bebūtų – teisingas, ar klaidingas – atsakymas. Sulig nuotaikų kaita gerėjo ir rezultatai. Juos skelbti ant scenos, greta manęs, lipo vis kitos komandos atstovas, savo skaitymu sukeldamas ne menkesnę auditorijos emocijų bangą, nei vedėjas. Tačiau konkurencijos pas mus būta mažai. Vaikai džiūgavo ir sveikino vieni kitus su taikliais spėjimais, kartais net nukrypdami nuo protmūšiams būdingos tvarkos – išrėkdami savuosius variantus tiesiai man, ir savaime varžovams. Privalu paminėti ir jauniausiojo – Česlovo – eleganciją, kai tvirtai žinodamas atsakymą, plačiai šypsodamasis stengdavosi pasitikrinti kuždėdamas jį man į ausį. Itin mielas Laurynas po žaidimo įsikibo ir pasišovė nuvesti mane į grupę. Čia vyriškai pakalbėjome su Ignu, ir brandus keturiolikmečio požiūris į sportą, mokslą, finansus mane prikaustė visai likusiai viešnagei. Betarpiškas, šmaikštus bet tuo pačiu – pagarbus (vyresniojo atžvilgiu ) vaikų bendravimas sudrebino manyje bet kokius įsivaizdavimus apie globos namų auklėtinius. O guvus jų protas ir platus interesų ratas skatina tikėtis dar ne kartą pasimatyti. Šis ilgas protmūšio vakaras ir trumpi pašnekesiai įžiebė manyje viltį, kad šiems vaikams gyvenime seksis ir norą sutikti juos po daugelio metų – išaugusius dideliais žmonėmis.“
Simona: „Nepaliaujamai bėginėji po kambarį, bijai pamiršti kokį daiktelį, kuris gali būti reikalingas ir su nekantrumu lauki artėjančio renginio. Mintyse vis sukasi mintys, kaip gi viskas bus, vis kirbėjo klausimas, ar vaikams nebus per sunku, ar pati atsakyčiau į visus klausimus, ir galiausiai ar skaniai pavyko iškepti pyragą. Su šypsena stebėjome, kaip vaikai audringai džiaugiasi atsakę teisingai ir kaip ištįsta veidai, kai atsakymas būna neigiamas. Tačiau visgi galiausiai visi su šypsena keliavome ragauti pyragų. Tokių renginių metu supranti, kad projektas ne vien tik pamokų ruošimas ir mokymasis, bet kartu ir buvimas su vaikais ir savanoriais. Neseniai vienas seniai matytas pažįstamas paklausė, kodėl aš taip branginu projektą. Sukosi daug minčių, bet pasakiau pačią pirmąją šovusią į galvą – gera būti kartu ir kurti.“
Silvija: „Renginys buvo labai šiltas. Vaikai noriai įsitraukė į žaidimą, aktyviai rungtyniavo tarpusavyje. Džiugu, kad buvo profesionalus vedėjas, kuris sužavėjo vaikus, o renginį papuošė muzikantai. Aš prisidėjau prie protmūšio atsakymų tikrinimo bei pyragų kepimo. Jais pasivaišinome jau po renginio vienoje iš vaikų grupių, kur mus labai maloniai priėmė. Diskutuodami apie protmūšio įspūdžius, bendravome ir juokėmės kartu su vaikais.“
Monika: „Esu visai naujas žmogus šioje srityje, protmūšis buvo pirmas renginys ir apskritai pirmas susitikimas su ten buvusiais savanoriais ir vaikais. Išsinešiau daugybę gerų emocijų ir plačią šypseną. Pirmiausia buvo smagu dėl savanorių, kurie pradžiugino vaikus buvimu kartu, smagiomis užduotimis. Visi pasirodė labai draugiški, šilti žmonės. Buvo gera stebėti vaikus, kaip jie stengiasi, kaip džiaugiasi atsakę teisingai ir kartu, dirbdami komandose, siekia vieno tikslo. Nors buvo akimirkų, kai norėjosi paskatinti tuos, kurie nukabino nosį, kurie galbūt per anksti pasidavė, bet apskritai beveik visą laiką mano veide buvo šypsena, nes tiesiog buvo gera. Labai džiaugiuosi, kad yra toks projektas,kad yra tokių žmonių, kurie realiai skirdami tik dalelę savo laiko suteikia vaikams daugybę teigiamų emocijų. Esu tikra, kad šis jausmas abipusis– vaikai savanoriams padovanoją ne ką mažesnę dovaną.“
Rūta: „Protmūšyje buvau palaikymo komandos narė, viskas buvo nauja bei maloniai stebino. Visų pirma, nustebino tai, kaip viskas buvo tikroviškai padaryta. Išties tai nenusileido nei vienam profesonaliausiam matytam protmūšiui. Klausimai buvo skirtingi bei įdomūs. Buvo net ir tokių, kurie mane ir kitus palaikymo komandos draugus vertė pasukti galvas. Taigi, jautėmės ir mes kažko išmokę. Apskritai ši patirtis kažkiek priminė visą savanoriavimo patirtį. Kai ateini, rodos, padėti, palaikyti vaiką, bet maloniai nustembi, jog eigoje pats kažką naujo sužinai bei išmoksti – atgaivini ne tik kažkokias senas, mokyklines žinias, bet žaviesi tuo vaikišku, paprastu, nuoširdžiu bendravimu bei meile žmonėms. Tada galvoji mintyse: „kuris čia vis dėlto yra mokinys…“ Taip pat sužavėjo glaudi bei maloni Antakalnio namų bendruomenė, į kurią būtų smagu sugrįžti ir vėl.“
Infromacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą