Vaikui susidūrus su artimo žmogaus ar mylimo augintinio netektimi, o kartais ir anksčiau, jam kyla klausimų apie mirtį. Daugelis suaugusiųjų jaučiasi nesmagiai su vaikais apie ją kalbėdami. Tačiau labiausiai mažuosius skaudina ne pati tiesa, o tai, kad tėveliai ją slepia ar iškraipo. Būtina atsakyti į vaikų klausimus, nes vėliau jie gali neišdrįsti kalbėti šia tema.
Po truputį vaikus reikia supažindinti su mirties sąvoka. Rudenį, vaikščiojant spalvingais sudžiūvusiais lapais nubarstytu takeliu, atkreipkite atžalų dėmesį į lapus. Medžiai žydėjo pavasarį, žaliavo vasarą, o rudenį numeta lapus, jie sudžiūsta, jie tampa negyvi. Tai įprasta gamtos ciklo dalis, kuri nuolat kartojasi ir tai yra visiškai natūralu. Pamatę negyvą paukštelį, gyvūnėlį, neskubėkite uždengti vaikui akių. Papasakokite, kad gyvūnėlis negyvas, kad jam jau nebereikės valgyti, gerti, miegoti. 2–5 metų mažyliai yra linkę viską suprasti paraidžiui, mirtį suvokia kaip laikiną dalyką, tad stenkitės nevartoti žodžių „išėjo“ ar „užmigo“, nes tai gali sukelti daug nesusipratimų. Vaikas gali bijoti užmigti, tikrinti miegančius tėvelius, ar jie dar kvėpuoja.
Maždaug septynerių metų vaikai įsisąmonina, kad mirtis yra negrįžtamas ir neišvengiamas procesas ir numirti gali kiekvienas. Šio amžiaus vaikai gali domėtis su mirtimi susijusiais ritualais ir tradicijomis. Vaikui teiraujantis, reikėtų ramiai ir paprastai atsakyti į iškilusius klausimus. Venkite tokių frazių kaip „Nesijaudink, viskas bus gerai“ arba „Tu esi toks stiprus(-i)“. Pasakykite, kad per laidotuves žmonės verkia ir tai yra normalu, nes jie liūdi netekę artimo.
Kalbėdami šia tema, pasitelkite vaikų vaizduotę ir fantaziją. Paklauskite, kaip jie įsivaizduoja, kas būna po mirties. Literatūra gali būti puiki pagalbininkė kalbant apie mirtį. Leidykla „Garnelis“ yra išleidusi Astridos Lindgren kūrinį „Broliai Liūtaširdžiai“. Tai puiki terapinė priemonė, kuri atsako į vaikų klausimus apie gyvenimą po mirties. Ši istorija – dviejų brolių susitikimas pomirtiniame pasaulyje, amžino pavasario ir žydinčių sodų Nangijaloje. Ramų ir gražų Nangijalos slėnio žmonių gyvenimą sudrumsčia tironas Tengilis ir baimę kelianti pabaisa Katla. Broliai leidžiasi į nuotykių ir pavojų kupiną kelionę, siekdami išvaduoti pavergtus Nangijalos slėnio gyventojus.
8–12 metų vaikai suvokia mirtį jau beveik taip, kaip ir suaugusieji. Jie supranta, kad tai anksčiau ar vėliau palies ir juos pačius. Dėl to gali jaustis nesaugūs, sunerimę ir išsigandę. Kartais gali kilti specifinių klausimų, į kuriuos tėveliai turėtų drąsiai ir nuoširdžiai atsakyti.
Vienuolikos metų ir vyresniems skaitytojams vertingų įžvalgų pateiks Natali Bebit (Natalie Babbitt) knyga „Amžinieji Takiai“, kurią išleido „Nieko rimto“. Tai originalios koncepcijos kūrinys, kuriame gvildenamas trikdantis amžino gyvenimo klausimas. Dešimtmetė Vinė Foster sutinka labai keistą, bet kilnią Takių šeimą. Sužinojusi jų stulbinančią amžino gyvenimo paslaptį, mergaitė priversta rinktis – ar atsigerti stebuklingo šaltinio vandens ir amžinai būti kokia yra dabar, o gal pasilikti natūralaus gamtos rato dalimi ir augti bei senti kartu su visais? Ką pasirinktumėte jūs? Net užvertus knygą šis įstabus pasakojimas kels naujas mintis ir skatins svarstyti.
Nebijokite ir neapeikite mirties temos. Vaikams baisi ne tiek pati tema, kiek suvokimas, jog ji laikoma tabu. Kalbėkitės, išklausykite vaiką, pasidalinkite savo jausmais bei patirtimi. Neišstumkite mirties ir sielvarto iš kasdienybės, tai neturi būti vengtinos temos. Vaikams bus lengviau priimti skaudžias patirtis, jei žinos, kas ir kodėl vyksta.
Sandra Saukaitė
Leidykla „Nieko rimto“
Palikti komentarą