„Po 3 – jau per vėlu“ – vaikų auklėjimo patarimai iš japonų pedagogo Masaru Ibuki.

„Nuo senų laikų buvo manoma, kad išskirtinis talentas – tai pirmiausiai paveldimumas, gamtos užgaida. Kai mums sako, kad Mocartas pirmą kartą koncertavo būdamas trijų arba kad Džonas Stiuartas Milis būdamas to paties amžiaus skaitė klasikinę literatūrą lotynų kalba, dauguma žmonių reaguoja paprastai: „Žinoma, juk jie genijai“.

Tačiau išsamus ankstyvųjų Mocarto ir Milo gyvenimo metų tyrimas rodo, kad juos griežtai auklėjo tėvai, kurie norėjo, kad jų vaikai būtų išskirtiniai. Darau prielaidą, kad nei Mocartas, nei Milis negimė genijais, jų talentas maksimaliai išsivystė tik dėl to, kad jiems nuo pat mažens buvo sudarytos palankios sąlygos ir suteiktas puikus išsilavinimas“.

Taip prasideda visame pasaulyje žinomas žymaus japonų pedagogo Masaru Ibuki darbas apie vaikų psichologiją „Po trijų – per vėlu“. Žmogaus potencialių galimybių plėtros instituto direktorius, amerikietis Glenas Doumanas šios knygos pratarmėje rašė: „Manau, kad siūloma knyga – viena iš svarbiausių kada nors parašytų knygų. Ir manau, kad visi Žemėje gyvenantys tėvai turi ją perskaityti“. Ir tai yra tikra tiesa, perskaitę šią knygą greičiausiai pradėsite daug geriau suprasti savo mažylį, net jeigu jis dar nemoka kalbėti ir sugebėsite išvengti daugybės klaidų.

Nusprendėme supažindinti jus su kai kuriomis citatomis, kurios mūsų nuomone, atskleidžia Masaru Ibuki idėjų esmę.

„Išsilavinimas ir aplinka, į kurią patenka mažylis vos gimęs, nulemia, kuo jis taps – žmogumi ar vilku!“

„Vaiko protinių gebėjimų raktas – tai jo asmeninė pažinimo patirtis per pirmuosius trejus gyvenimo metus, t.y. smegenų ląstelių vystymosi metu. Nė vienas vaikas negimsta genialus ir nė vienas negimsta kvailas. Viskas priklauso nuo galvos smegenų stimuliacijos ir vystymosi kritiniais vaiko gyvenimo metais. Tai metai nuo gimimo iki trejų metų. Auklėti vaikų darželyje jau per vėlu“.

„Visi žmonės, jeigu jie neturi fizinių trūkumų, gimsta maždaug vienodi. Atsakomybė už vaikų skirstymą į protingus ir kvailus, uždarus ir agresyvius atitenka auklėjimui“.

„Pagrindinis ankstyvojo vystymosi tikslas – užkirsti kelią nelaimingų vaikų atsiradimui“.

„Laikotarpis, kai ryšiai tarp ląstelių formuojasi aktyviausiai – tai laikotarpis nuo vaiko gimimo iki trejų metų. Šiuo metu susidaro maždaug 70-80 proc. tokių junginių. O jiems vystantis, didėja smegenų galimybės. Jau per pirmuosius šešis mėnesius po gimimo, smegenys pasiekia 50 proc. suaugusiojo potencialo, per trejus metus – 80 proc. Jeigu per pirmuosius trejus metus nesusidarė tvirtas pagrindas, mokyti juo naudotis nebelieka prasmės. Tai tas pats, kas bandymas pasiekti gerų rezultatų dirbant prastu kompiuteriu“.

„Vaikui iki trejų metų nesunku išmokti to, kas jį domina ir jūs neturėtumėte jaudintis dėl to, kiek pastangų ir energijos tam yra skiriama“.

„Kai mintyse susiformuoja gimtosios kalbos pavyzdys, tampa sunku suvokti svetimos kalbos pavyzdžius. Tačiau vaiko iki trejų metų smegenys geba įsisavinti ne tik savo gimtosios, bet ir bet kurios kitos kalbos sistemą ir šis procesas gali vykti vienu metu. Todėl tokio amžiaus vaikai gali laisvai kalbėti bet kokia kalba, lyg ji būtų gimtoji“.

„Būtent dėl aplinkos ir gyvenimiškos patirties vaikai, gimę tokie vienodi, užauga su skirtingais gebėjimais ir charakteriais“.

„Išmokyti vaiką važiuoti riedučiais jau po to, kai jis išmoko vaikščioti gana sunku. Tačiau tai padaryti daug paprasčiau tada, kai jis dar tik mokosi vaikščioti, jau po poros mėnesiu jis taps puikiu riedutininku“.

Auklės, blogai kalbančios gimtąją kalba, pavojingos net kūdikiams.

„Jaunuolis turėjo išvykti dirbti į užsienį, o jo žmona su naujagime dukra išvažiavo gyventi pas savo tėvus į Tohokų. Seneliai dievino savo anūkę, skyrė daug laiko žaidimams ir pokalbiams su ja. Po metų, baigęs visus darbus, jaunuolis grįžo namo ir jie su žmona persikraustė atgal į Tokiją. Tuo metu mergaitė buvo dar per maža kalbėti. Tačiau kai ji prabilo, tėvai sutriko: visi žodžiai, kuriuos tarė jų dukra, buvo sakomi Tohoku tarme. Tai buvo labai keista, nes visi šeimos nariai kalbėjo bendrine japonų kalba ir tik dukra kalbėjo tarmiškai. Net ir po keletos metų, kai mergaitė pradėjo lankyti mokyklą, ji vis dar negalėjo atsikratyti Tohoku akcento.

Paaiškėjo, kad dar prieš vaikui pradedant kalbėti, šis dialektas pasklido jo smegenų kanalais. O takams susidarius, juos ištrinti ir nutiesti naujus yra labai sunku“.

Kambarys, kuriame nėra stimuliatorių, kenkia kūdikiui.

„Profesoriaus Bruneriaus Amerikoje atlikti tyrimai parodė, kad aplinkos, kurioje yra vaikas išorinio poveikio laipsnis turi pastebimą įtaką vaiko intelekto raidai. Jis tai įrodė tokiais tyrimais. Pirmiausia, jis suskirstė naujagimių grupę į 2 dalis, vienus patalpindamas į aplinką, kurioje visiškai nebuvo jokių stimuliatorių, o kitus – į kambarį su ryškiais spalvotais tapetais, spalvotomis lubomis ir ryškiomis antklodėmis. Pro langą jie galėjo stebėti daktarų ir seselių darbą. Čia netgi skambėjo muzika.

Abi grupės kelis mėnesius buvo auginamos skirtingomis sąlygomis ir vėliau buvo atliekami testai intelektualiam vystymuisi nustatyti. Kiekvienam vaikui buvo siūlomas blizgantis daiktas, o pagal laiką, per kurį jie jo pasiekdavo, nustatydavo vaiko išsivystymo lygį. Rezultatai parodė akivaizdžius skirtumus: vaikų, kurie buvo tuščiame, plikame kambaryje, IQ trimis mėnesiais atsiliko nuo vaikų, buvusių kambaryje su stimuliuojančia aplinka“.

Vaiką paveikia patys netikėčiausi dalykai.

„Karlas Fridrichas Gausas, vienas žinomiausių XIX amžiaus matematikų, atrado aritmetinių eilučių sumos formulę būdamas vos 8 metų.

Gauso tėvas nepasižymėjo išsimokslinimu. Jis buvo paprastas mūrininkas, taisė sienas, tvoras, židinius ir dažnai pasiimdavo sūnų su savimi į darbą. Gausas padavinėdavo tėvui plytas ir jas skaičiuodavo. Panašu, kad Gauso matematiniai gebėjimai susiformavo veikiami šio vaikystės įpročio“.