Mano požiūriu, pagrindinė daugumos konfliktų priežastis – tarpusavio nesupratimas.
Be tokios svarbios tarpusavio nesupratimo priežasties, kaip nesusikalbėjimas ir nesusigaudymas, ką žmogus turi galvoje, kažką sakydamas (kai skamba tokios frazės kaip „tai sakydamas, aš turiu galvoje…“, „Meilė man reiškia, kad…“. „mėlyna spalva – tai kaip ana tas automobilis“ ir t.t.), yra dar vienas svarbus dalykas, kurio žmonės labai dažnai nepastebi: polinkis spręsti už kitus, vaizduojant, kad šitaip rūpiniesi tuo žmogumi.
Paprastai žmonės apie tai net nesusimąsto. Šie dalykai nepasiekia jų sąmonės.
Kodėl nepasakiau mamai, kad ilgiau užtruksiu? Juk tai akivaizdu: jei negrįžau iki dešimtos, reiškia, užtruksiu! Ką? Kokie maniakai gatvėse? Koks dar motinystės instinktas? Net į galvą tokios mintys nešovė!
Kodėl nepasakiau jam, kad pastojau? Na, žinote, jam dabar sunkus laikotarpis darbe, nenorėjau apkrauti galvos. Geriau tegu sužino, kai pamatys. Va tada tai jau tiksliai pasijaus pačiu svarbiausiu žmogumi mano gyvenime, paskutinis sužinojęs apie savo tėvystę, ir sužinojęs ne iš manęs. Tada jis tikrai supras, kaip jį myliu ir kaip jis man rūpi!
O jau pasakyti mylimam vyrui, kad mane siutina po visus kambarius išmėtytos jo kojinės – apskritai beprasmiškas ir absurdiškas sumanymas. Juk jam tai nepatiks. O isterija, kurią jam užtaisysiu per PMS, kai jis man suorganizuos romantišką vakarienę, o aš pamatysiu kojinę po stalu – va šitai jam garantuotai patiks!
Panagrinėję savo gyvenimą, tikriausiai atrasime daugybę tokių pavyzdžių.
Mes taip „rūpinamės“ kitais, kad nepasakome, ko norime, ko bijome, kas mums nepatinka, kas mums kelia grėsmę, kas teikia džiaugsmą…
Ir esminė problema čia yra tai, kad giliai viduje rusena viltis, jog artimieji patys apie viską susiprotės. Perskaitys mintis kaip ekstrasensai. Supras, dėl kokio konkrečiai poelgio mes susiraukėme (pasižiūrėkite, beje, į veidrodį tokiais momentais ir suprasite, kad tasai veidas, kuris, jūsų manymu, turi priversti žmogų jus mylėti, sukelia kažkodėl visiškai kitas emocijas). Trumpiau tariant, mūsų vidiniai vaikai įsijautę leidžiasi į kelionę po fantazijų pasaulį, o paskui baisiai stebisi, kai realybė kategoriškai atsisako tas fantazijas atitikti.
Mintis „čia ne jis yra toks blogas žmogus, o aš pati sukūriau situaciją savo tylėjimu ir neveiklumu“ ganėtinai retai šauna į mūsų galvas.
Paprastai tai būna abipusis procesas, aš dar nesusidūriau su situacija, kur vienas partneris – baltas ir pūkuotas, o kitas – pragaro išpera. Paprastai žmonės renkasi sau būtent tuos partnerius, kurie savo pūkuotumu ir pragariškumu daugmaž atitinka juos pačius.
Aš svajoju apie tai, kaip man pagaliau pasiseks išgirsti, kas slypi už partnerio žodžių ir kaip man pačiai pagaliau pasiseks laiku ir sumaniai informuoti partnerį, ir ypač apie tai, kad man pagaliau pavyks pamiršti, ką reiškia kaltinti kitą žmogų dėl savo pačios problemų ir nesėkmių.
Manau, kad kai man šitai pavyks, aš tapsiu žymiai laimingesnė, o aplinkiniams žmonėms bus kur kas lengviau ir maloniau mane suprasti.
Juk iš tikrųjų kiekvienam malonu daryti pasaulį geresniu, o žmonės – laimingesniais.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą