Esama patogių vaikų. Pasakysi jiems: „Padaryk šitą“ ir jie padarys. Pasakysi: „Apsirenk šitą“ ir jie apsirengs. Duodi valgyti ir jie nesispyrioja. Svečiams šypsosi, su vaikais žaislais dalinasi. Patys susitvarko ir galvą leidžia išplauti be riksmų.
O būna vaikų, kurie į jokius rėmus netelpa. Nepatogūs. Viską daro savaip. Ir su jais toks jausmas, kad ne jūs jų tėvai, o jie – jūsų.
Patogiu vaiku nevalingai džiaugiamasi, su juo jokios įtampos, jis paklusnus, bet kokį jūsų prašymą išpildys.
Bet jeigu būsime sąžiningi patys su savimi, tai suprasime, kad visa tai tik išorė. Vaiko paklusnumas – tai ne jo charakteris, o noras būti „geram“, kad būtų mylimas. Vaikas bet kokiais būdais stengsis gauti jūsų meilę ir pagyrimus. Jis nė sekundės nesugeba būti atstumtas, jaučia savo bejėgiškumą mūsų atžvilgiu ir nepasirengęs pakovoti už save. Jis perlaužia pats save vardan vienintelio mūsų pritariančio žvilgsnio.
O paskui ateina 3 metų, 7 metų, 13 metų krizės ir viskas, kas per tuos metus susikaupė viduje, visos neišreikštos emocijos, nepatenkinti poreikiai, visos užslėptos baimės ir nuoskaudos – visa tai išsilieja į paviršių tarsi lava iš ugnikalnio, nušluodami visus mūsų įsitikinimus, susijusius su padorumu ir teisingumu.
Ir mes išsigąstame: kaipgi taip – toks paklusnus vaikas, viskas buvo taip saldu ir gražu iki šio momento!
Ir dar gerai, jei šis sprogimas įvyksta, jeigu vaikas suranda jėgų atsisakyti priklausomybės nuo mūsų ir stoti į savo paties kelią, gyventi darnoje su pačiu savimi.
O kiek daug žmonių, jau suaugę ir sukūrę savas šeimas, taip ir pasilieka „gerais vaikučiais“ savo tėvams – paklusniais, nesiginčijančiais, teisingais. O jų viduje gyvena tas vaikas, kuris žinojo savo paskirtį, tačiau atsisakė jos vardan tėvų meilės ir pritarimo.
Nors kokia gi tai meilė?
Informacijos šaltinis: seimairnamai.eu
Palikti komentarą