PASAULIO VAIKAI

Vieni keliauja tam, kad pailsėtų svečioje šalyje prie jūros, kitiems kelionėje svarbiausia paganyti akis į žymius istorinius paminklus, prabangius muziejus ar dar šį tą. Yra ir tokių, kuriems kelionės siejasi su prabangiais viešbučiais, neįprastomis pramogomis, perėjimu į nekasdienišką, bet dažniausiai su sotumu ir minkštais patalais tesisiejantį būvį.

O man kelionėse labiausiai rūpi pažinti tikrąjį tos šalies veidą ir patirti kasdienę čionykščių žmonių gyvenseną. Keliauti autostopu – bene vienas lengviausių būdų įsilieti ir stebėti tų žmonių kasdienybę. Juk neretai pavėžėjusieji kviečiasi į svečius, o tokiu būdu patenki į tą uždarą namų erdvę, į kurią jokia turistinė agentūra nepakvies. Be to, neretai iš pavėžėjusios mašinos tenka išlipti niekuo neišsiskiriančiame kaime, į kurį keliaudamas „įprastiniais“ būdais nė kojos kelti nesugalvotum. O būtent tose neturistinėse vietose ir skleidžiasi tikroji čionykščių žmonių gyvensena – neretai šokiruojanti, stulbinanti, bet kartu atmintin įrašanti bene pačius ryškiausius įspūdžius.

Ir štai mudviejų su Ieva kelionė autostopu Azijos gilumos link baigta. Per 9 kelionės mėnesius aplankėme 14 šalių, pakeleivingomis mašinomis sukorėme per 25.000 kilometrų, o mus pavėžėjo 494 transporto priemonės.

Peržvelgęs šios kelionės fotografijų rinkinį pastebėjau, kad yra visai nemažai nuotraukų, kuriose įamžinti vaikai. Dažniausiai nuotraukose atsispindi vaikų kasdienybė, o ir fotografuoti  jie kasdieniškoje aplinkoje.  Tik toji aplinka, žinoma, labai jau nevienoda, mat įamžinti įvairių socialinių sluoksnių vaikai. Dalyje nuotraukų matyti mažieji, laimingose šeimose gyvenantys laimingą gyvenimą, tačiau yra ir tokių nuotraukų, kuriose įamžinti gatvės vaikai.

Iš atminties iškilo žymioji Levo Tolstojaus mintis: „Visos laimingos šeimos yralaimingos vienodai, o kiekviena nelaiminga –  nelaiminga savaip.“ O man šiuo atveju norisi perfrazuoti: „Kiekvienas vaikas iš laimingos šeimos yra išskirtinis, o visi gatvės vaikai – vienodi.“

Akivaizdu, jog vaikai, augantys šeimose ir turintys laimingą vaikystę, šėlsta, džiaugiasi gyvenimu, siekia dėmesio, bet kartu jau ir skleidžiasi to mažojo žmogučio individualumas, išskirtinumas. O gatvės vaikai? Iš pažiūros jie visi vienodai purvini, susivėlę, vėjo nugairintais veideliais, suskirdusia oda. Galų gale, netgi elgsena ir frazės, kurias tarsi mantras kartodami jie siekia išsikaulinti pinigėlių, visų jų vienoda.

Vienintelis tokių žmogučių neseniai teprasidėjusio gyvenimo tikslas tėra susielgetauti pinigėlių toli gražu ne vaikiškiems malonumams – dažniausiai klijams, kuriuos nė 10 metelių neturintys bambliai nieko nesibaimindami uosto žingsniuodami gatve, o apsvaigę tarsi dervišai sukasi ratu, po nosimi murmėdami neaišku ką. Ypač daug tokių gatvės vaikų sutikome neturtingose šalyse – Nepale, Indijoj. Vaikiukai naivoki: tik pamato baltąjį žmogų, akyse jau ir sušvinta viltis gauti pinigėlį. Paminėsiu, jog pinigėliais nė vieno iš jų nerėmėme, nors ir kaip atkakliai jie stengėsi mus įtikinti duoti bent jau „paip rupees“ (angl. „Five rupees“). Beje, nešelpti elgetaujančių skelbia net ir iškabos, kabančios miestuose. Vietoj to siūloma nupirkti vaikams knygelių, rašiklių ir pan., o visa tai atnešti į tam skirtus pagalbos centrus.

Tačiau mes stengėmės su tais vaikiukais bent truputėlį užmegzti santykį, šiek tiek pasikalbėti, o kartais net ir pajuokauti pavykdavo.  Štai vienas nė dešimties metų neturintis bernaitis vis sekiojo mums iš paskos, kaulydamas pinigų ir vis kartodamas: „help me“. Ant pečių jis turėjo didžiulį maišą, prikrautą tuščių butelių. Nutariau jo pagalbos prašymą išpildyti – paėmiau iš jo maišą ir kelio galą panėšėjau. Didžiai nustebo berniukėlis ir net susijuokė iš tokio mano poelgio. Ir vis dėlto, kai truputėlį pasišnekučiavome ir priėjome savąjį posūkį, atsisveikinant berniukėlis man tarė: „Next time when you come to India, will you give me money?“ Bet šįsyk tas pareiškimas iš berniukėlio lūpų skambėjo tarsi pokštas, skirtas man.

Taigi šiame reportaže – pasaulio vaikai: mažosios ir mažieji armėnai, iraniečiai, nepaliečiai, indai, sikai, tibetiečiai.