OLGA VALIAJEVA: AR VAIKAI SKOLINGI SAVO TĖVAMS?

Ilgai ieškojau atsakymo į šį daugeliui rūpimą klausimą. O gal klausimų net ne vienas: kodėl tėvai dažnai tikisi iš vaikų, kad šie grąžins jiems kažkokią skolą? Ar vaikai išvis skolingi savo tėvams? Jei skolingi, tai ką? Ir kaip tą skolą grąžinti? O jei neskolingi, ar ignoruoti tėvų prašymus?

Laikui bėgant, susikaupė nemaža skola. Staiga viena pusė pasijuto apgauta ir išnaudota – kažkas viską pasiėmė ir nieko negrąžino. Skolos jausmas rodo, kad pažeista santykių pusiausvyra. Vadinasi, tik viena pusė kažką davė ir tik viena pusė kažką ėmė. Apie nesavanaudiškus santykius nekalbėsiu. Šiame pasaulyje nesavanaudiškumo praktiškai neegzistuoja. Netgi tėvų ir vaikų santykiuose.

Tėvai, rūpindamiesi vaikais, mažų mažiausiai tikisi, kad vaikas bent paduos stiklinę vandens. Tikisi ir globos senatvėje, ir finansinės paramos, ir dėmesio. Tikisi, kad vaikai toliau paisys jų nuomonės, gyvens taip, kaip pageidauja tėvai. Ir tikisi, kad galės didžiuotis savo vaikais. Tėvai tikisi daugelio dalykų. Net jei garsiai apie tai nekalba. Tačiau kokiu pagrindu?

Tėvai per daugelį metų iš tiesų labai daug atiduoda savo vaikams – laiko, nervų, pinigų, sveikatos, jėgų. Savo norus dažnai tenka atidėti į šalį. Vaiko labui. Daryti tai, ko nesinori – vėlgi jo labui. Kažko atsisakyti, kažką paaukoti. Kas sakė, kad būti tėvais paprasta ir lengva?

Bėga metai, ir staiga – arba ne staiga – vaikas girdi užuominų ar tiesmukų komentarų, ką konkrečiai ir kiek jis skolingas savo tėvams. Bet kiek tai teisėta ir pagrįsta? Ar vaikas iš tiesų skolingas? Ir iš kur kyla tas tėvų neteisybės jausmas?

Tėvus slegia nerimas, nes tėvystė jiems – didžiausia auka be atsako. Vienašališkas procesas, neteikiantis jokių dovanų ir džiaugsmų. Jie dvidešimt metų kamavosi ir dabar tikisi kažkokio atlygio. Jie labai daug atidavė ir nieko negavo. Visiškai nieko. Juk turi būti teisybė! Bet ar tikrai būtent taip?

Ne. Vaikai iš tikrųjų labai daug duoda savo tėvams. Tiksliau tariant, Dievas per vaikus mums visko duoda apsčiai! Neapsakomai. Apsikabinimai, meilės prisipažinimai, juokingi žodeliai, pirmieji žingsniai, šokiai ir dainos… O žvelgti į miegantį mažylį – tai tarsi žvelgti į angelą. Pirmaisiais penkeriais gyvenimo metais vaiko spinduliuojama laimė suaugusiuosius traukia tarsi magnetas. Vėlesniame amžiuje vaikas teikia taip pat apsčiai dovanų, nors ir ne taip koncentruotai. Taigi per vaikus Dievas tėvams taip pat suteikia labai daug, ir tokių dalykų, kurių už jokius pinigus nenusipirksi. Ir viskas sąžininga, viskas kompensuojama – tėvai pluša, o Viešpats jiems atlygina. Iš karto, tą pačią akimirką. Nemiegojai naktį – ryte šypsena, gugavimas ir nauji įgūdžiai.

Tačiau norėdamas visų šių dovanų privalai būti su vaikais. Ir turėti jėgų bei noro jomis mėgautis – tai ne mažiau svarbu. Įžvelgti visas šias dovanas, būti už jas dėkingam.

Būtent vaikystėje, kol jie maži ir tiesiog švyti laime, kiekvieną akimirką. Kaip jie kvepia, kaip juokiasi, pešasi, įsižeidžia, myli, draugauja, pažįsta pasaulį – visa tai negali nedžiuginti mylinčių tėvų širdžių. Širdį glostanti laimė – tai ir yra atpildas už pastangas.

Tad kodėl tėvams atrodo, kad vaikas jiems skolingas? Todėl, kad jie nebuvo su savo vaikais, ir visos tos dovanos bei džiaugsmai atiteko kažkam kitam – močiutei, auklei ar darželio auklėtojai (nors ir jos nebūtinai pasinaudojo tomis dovanomis). Tėvams nebuvo kada kvėpuoti vaiko ritmu ir glausti jį pernakt. Juk reikia dirbti, realizuotis. Reikia kažkur lėkti, o vaikai palauks. Ką tas mažylis! Su juo nepakalbėsi, neaptarsi dienos, ką jis supranta… Jam vis vien, kas jį myluoja ir maitina. Mūsų santykis su mažyliu dažnai apsiriboja supratimu, kad pakanka jį nuprausti, pamaitinti, paguldyti į lovą. Mums nėra kada gėrėtis miegančiais vaikais, nuovargis toks didelis, kad taip ir norisi klestelėti gretimam kambary. Nėra kada su juo tyrinėti žiogelius ir gėlytes. Nėra jėgų drauge piešti, lipdyti, dainuoti. Visos jėgos tenka darbui.

Tačiau net jei mama nedirba, jai greičiausiai nė motais tos keistos „dovanos“. Kas per niekai, brangaus laiko švaistymas! Juk reikia namus sutvarkyti, maistą paruošti, vaiką į būrelį nuvesti, į parduotuvę nueiti. Nejaugi gulėsi šalia ir veblensi jo nesuprantama kalba? Juk tai kvaila! Nėra nei jėgų, nei laiko net pažvelgti jam į akis. Pažvelgti ir iškvėpti visą įtampą. Ir jeigu einame tvarkyti reikalų, tai reikia eiti greitai, užuot stoviniavus prie kiekvieno akmenėlio. Nors fiziškai mama šalia, visos tos dovanos tiesiog pralekia pro šalį. Dažnai nedirbančių mamų pretenzijos vaikų atžvilgiu dar didesnės – aš dėl jų net karjerą paaukojau, neatsiskleidžiau. Taigi būsima sąskaita dar išauga.

Kartais taip norisi sustabdyti kažkur lekiančią mamą akmeniniu veidu! Sustok, mama, šalia didžiausias stebuklas! Ir jis nepalauks!

Jis kas akimirką auga ir dovanoja tau tiek stebuklų ir laimės, o tu, nekreipdama dėmesio, juos paleidi vėjais! Statydama labai svarbią smėlio pilį, nepastebi smėlyje aukso smiltelių.

Dažnai ir save sustabdau, kai staiga atsiranda svarbesnių reikalų, nei paskaityti knygą, pažaisti su vaikais „Lego“ ar tiesiog pagulėti šalia miegančio stebuklo. Kurgi susiruošiau? Ir kodėl? Gal verčiau nieko nelaukus įsileisti laimę į savo širdį ir taip ją sušildyti?

Bet dabar įsivaizduokime žmogų, kuris daugelį metų sunkiai dirbo ir visą jo sąžiningai uždirbtą atlygį atidavė kažkam kitam. Nes būtent tas kitas buvo reikiamoje vietoje. Pavyzdžiui, kol mama ir tėtis pluša išsijuosę, kad padengtų paskolą už didžiulį namą ir sumokėtų auklei, toji auklė patiria laimę, mėgaujasi gyvenimu tame jų name su jų vaikais (sutikau labai daug tokių laimingų auklių, kurioms bendravimas su vaikais teikia milžinišką malonumą). Būna ir taip, kad visų šių džiaugsmų negauna niekas – niekam jie nereikalingi, o ilgainiui ir pats vaikas patiki, kad jame nėra nieko įdomaus ir gero.

Po dvidešimties ilgo ir sunkaus darbo metų žmogui norisi uždarbio – ir iškart viso už visus metus. Ir jis reikalauja – iš tų, dėl kurių kamavosi. Iš ko gi kito? Tačiau negauna. Štai ir lieka nepasitenkinimas, apgaulės ir išdavystės jausmas…

Bet kas kaltas, jei mes patys kiekvieną mielą dieną nepasiimame savo „uždarbio“? Kas kaltas, jei mes pamirštame, kad pasaulyje viskas praeis, o vaikai bus maži tik vienąsyk? Kas atsakingas už tai, kad karjera ir pasiekimai mums svarbiau už vaikų džiaugsmus bei rūpesčius, pokalbius su jais? Kas moka už mūsų sprendimus, kai mes dėl kažkokių pasiekimų pasirengę išsiųsti savo vaikus į lopšelius, darželius, pas aukles, močiutes, taip prarasdami su jais ryšį ir viską, ką taip dosniai per vaikus mums teikia Viešpats?

Beprasmiška tikėtis, kad suaugę vaikai grąžins skolą. Jie neįstengs duoti to, ko norite, nes jie jau labai daug grąžino, tik jūs nepasiėmėte.

Vaikai grąžina skolą ne tėvams, jie visa tai atiduoda savo vaikams, ir čia glūdi gyvenimo išmintis. Semtis jėgų iš suaugusių vaikų – tai sykiu apiplėšti savo anūkus. Kad ir kaip būtų apmaudu.

„Atleisk, mama, dabar niekuo negaliu tau padėti. Tai, ką esu tau skolinga, atidaviau savo vaikams. Tau galiu jausti dėkingumą, pagarbą, pasirūpinti bėdoje. Ir viskas. Daugiau niekuo negaliu padėti. Net jei labai norėtųsi.“

Nėra jokio kito atsakymo tėvams, kurie iš savo suaugusio vaiko reikalauja grąžinti skolą. Žinoma, jis gali pamėginti, skirti visas jėgas, visą gyvenimą, atsisakyti savo ateities, atsidėdamas ne savo vaikams, o tėvams. Tačiau nė viena pusė nepajus pasitenkinimo.

Mes nieko nesame skolingi savo tėvams. Mes skolingi savo vaikams. Štai mūsų pareiga. Tapti tėvais ir visa tai perduoti ateinančiai kartai. Lygiai taip pat mūsų vaikai nieko neskolingi mums. Jie netgi neprivalo gyventi taip, kaip mums norisi, ir būti laimingiems pagal mūsų supratimą.

Mūsų vienintelis atlygis už viską – pagarba ir dėkingumas. Už viską, kas dėl mūsų buvo padaryta, kaip ir kiek buvo padaryta. Pagarba, kad ir kaip tėvai elgėsi, kad ir kokius jausmus mums sukeldavo. Pagarba tiems, per kuriuos mūsų sielos atėjo į šį pasaulį, kas mumis rūpinosi, kai buvome bejėgiai ir pažeidžiami, kas mus mylėjo, kaip mokėjo ir sugebėjo – visomis išgalėmis (tiesiog ne visų jėgos lygios).

Žinoma, mes atsakingi už paskutiniuosius tėvų gyvenimo metus, kai jie patys nebegali savimi pasirūpinti. Tai netgi ne skola, o tiesiog žmogiškumas. Padaryti viską, kas įmanoma, kad tėvai pasveiktų, palengvinti jų dalią. Jei patys negalime sėdėti šalia sergančių tėvų, nusamdyti gerą slaugytoją, rasti gerą ligoninę, kur teikiama derama priežiūra, pagal galimybes lankyti, domėtis. Taip pat svarbu padėti jiems deramai pasiruošti atsisveikinti su žemiškuoju pasauliu: skaityti knygas, kalbėtis apie tai. Tačiau tai ne skola. Tai savaime suprantama, jei esame išlaikę dalelę žmogiškumo.

Nieko daugiau vaikai mums nėra skolingi. Ir mes nesame skolingi savo tėvams. Tik pagarbą ir dėkingumą. Ir pareigą perduoti tai, kas brangiausia, ateinančiai kartai. Duoti savo vaikams ne mažiau, nei patys gavome. O dar geriau – duoti daugiau, ypač meilės, atvirumo ir švelnumo.

Tad jei senatvėje nenorime stovėti ištiesę ranką prie jų namų durų, reikalaudami grąžinti skolą, mokykimės jau šiandien mėgautis tuo, kas mums taip dosniai duodama iš aukščiau.

Glauskime juos, šėliokime, juokimės drauge, uoskime jų kvapą, plepėkime, niekur neskubėdami, voliokimės lovoje, dainuokime, šokime, drauge atraskime šį pasaulį – ir tai tik dalelė galimybių drauge su vaikais patirti laimę!

Tuomet sunkumai neatrodo tokie sunkūs. O mamos darbas – toks nedėkingas ir varginantis. Kas ta bemiegė naktis, kai glaudi prie savęs mažytį, saldžiai kvepiantį angelėlį ar kai jis padeda ant tavęs savo putlią rankutę. Gyventi iškart paprasčiau. Bent truputėlį. Ar net ne truputėlį.

Vertė Dangė Vitkienė