NORITE UŽAUGINTI LAIMINGUS VAIKUS? LIAUKITĖS JUOS AUKLĖJĘ!

Vaikų problemos kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Pakeitę save, pakeisime ir savo vaikų gyvenimą.

Ar kada nors bandėte paklausti, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Bet paklausinėję (tai aš ir padariau), gautume keletą dažnų atsakymų. Vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti – dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. „O kam gi dar viską paliksiu?“ – nustebęs klausia pasiturintis būsimas tėvelis… Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas. Vienas vyras, paklaustas, kam jam reikalingas vaikas, taip ir atsakė: „Jei turėčiau vaiką, turėčiau kam skirti savo meilę.“

Neišpildyti lūkesčiai

Tiek daug priežasčių, kodėl verta turėti vaikų! Pateikti motyvai yra logiški ir praktiški. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie – išimtinai egoistiniai. Kodėl? Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Ir jei tie lūkesčiai gimus vaikui neišsipildo, atsiranda nusivylimas… Vaiku!

Paprasčiausias lūkesčių neišsipildymo pavyzdys: gimė taip ilgai lauktas vaikelis, bet, užuot teikęs džiaugsmą ir laimę (kaip rodoma filmuose ir piešiama žydrose bei rausvose knygelėse būsimoms mamos), atneša tik rūpesčius, nuovargį ir bemieges naktis: laisvalaikio nelieka, tarpusavio santykiai pakrinka, vyrui trūksta dėmesio, moteriai stinga laisvės ir laiko sau.

Kitas nusivylimo šaltinis – tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas – gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Tėvai lieka labai nusivylę ir skundžiasi: „nedėkingas mano vaikas“ arba „blogai išauklėjau“.

Lūkesčiai neišsipildo ir tais atvejais, kai:

• vaikas pasirenka ne tą profesiją, apie kurią svajojo tėvai;
• vaikas neatneša šeimai garbės savo mokslo, sporto ar muzikos laimėjimais;
• vaikas pasirenka netinkamus draugus ar neteisingą gyvenimo būdą;
• vaikas negerbia savo tėvų ir jiems nepadeda.

Šį sąrašą galima tęsti be galo. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Ir tėvai su tomis „problemomis“ kovoja: skundžiasi, pyksta, baudžia, gėdija, grasina, moralizuoja… Arba veda vaiką pas psichologą ir prašo „pagydyti“ taip, kad jis atitiktų jų lūkesčius ir imtų gyventi taip, kaip numatyta.

Tėvai turi keisti pamatines nuostatas

Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. O jeigu mes jų atsisakytume? Filosofas ir poetas Kahlilis Gibranas taikliai pastebėjo:

Jūsų vaikai nėra jūsų nuosavybė.

Jie – savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros.

Jie atėjo per jus, bet ne iš jūsų,

Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso.

Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis,

Nes jie turi savąsias.

Jūs galite priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas,

Nes jų sielos gyvena rytojaus namuose, kurių jūs net svajonėse

negalit aplankyti.

Jei galit, siekit būti į juos panašūs, bet nesistenkit jų padaryti

panašių į save,

Nes gyvenimas neina atgal ir negaišta vakarykštėj dienoj.

Jūs – lankai, iš kurių lyg gyvos strėlės paleisti jūsų vaikai.

„Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Skaitome šiuos teiginius ir viduje kyla susierzinimas bei nepritarimas: „Kaip tai ne mano vaikas? Aš gimdžiau, aš maitinau, auginau, rūpinausi… Tiek dėl jo aukojausi, kaip jis gali būti ne mano?“ Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Taip piktintis gali tik mūsų savininkiškumas, noras turėti naudos iš savo investicijų į vaiką.

Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai – „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas. Kuo anksčiau mes tam nusiteiksime, tuo mažiau patirsime nusivylimo ir sunkumų augindami vaikus.

Žinoma, galbūt filosofai ir poetai nieko nenusimano apie vaikų auklėjimą ir laikai dabar visai ne tie, ir vaikai dabar visai kitokie. Dabartinių laikų pedagogas ir pedagogų mokytojas Eigilas Kjaergaardas iš Danijos supranta panašiai kaip ir pirmiau minėtas autorius. Jo teigimu, auginant vaikus reikia tiesiog duoti „vaikui sparnus, kad jis galėtų jausti, kurti, džiaugtis ir stebėtis, kad jis galėtų skristi tik jam vienam aiškia kryptimi ir taip aukštai, kaip jis pats norės…“

Abu šie autoriai byloja tą patį – tėvai turi leisti vaikams augti. O sunkumų bendraujant nepadės išvengti nei bausmės, nei veiksmingi auklėjimo būdai, nes tai veikia kaip skausmą ar nosies paburkimą mažinantys vaistai, kurie pašalina ligos simptomus, bet neišgydo priežasties.

Keistis pačiam sunkiau nei auklėti kitą

„Kaip teisingai auklėti vaikus?“ – dažnas ir tėvams labai svarbus klausimas. Ypač tampa aktualus, kai vaikas ima nebetenkinti tėvų lūkesčių: neklauso, pyksta, nesimoko, neprideramai elgiasi ir panašiai.

Atsiradusius sunkumus rūpestingi tėvai sprendžia šiais laikais populiariausiu būdu: mokosi naujų, veiksmingesnių auklėjimo būdų, skaito specialią literatūrą, vaikšto į kursus, seminarus tėvams. Dabar labai daug kur galima gauti patarimų, ką daryti, kai vaikas nebeteikia tėvams malonumo arba ima kelti rūpesčių. Deja, pritaikius tinkamą būdą, galima pakeisti vaiko elgesį, bet tai nepagerins jūsų su vaiku tarpusavio santykių, greičiau atvirkščiai.

Savo santykius su vaiku paramstę intelektiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI–TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. O vaikas jums taip pat tampa TAI – teisingai, be klaidų veikiančiu organizmu, nekeliančiu didelių reikalavimų ir rūpesčių. Šeimoje įsivyrauja taika ir ramybė, su kurios pasekmėmis nuolat susiduriu savo kabinete, t. y. vienišumas, tuštumos jausmas, depresija, artimų santykių baimė…

Kitas santykis tarp dviejų žmonių AŠ–TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks – ir meilė. Kaip pasiekti santykį AŠ–TU su savo vaiku? Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Jie intuityviai perima tas tėvų vidines nuostatas ir jausenas, apie kurias mes patys dažnai net neįtariame arba nenorime sau pripažinti.

Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas. Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai su tokiais nusiskundimais: „Mūsų vaikas nevaldo savo neigiamų emocijų, mes nežinome, kaip kovoti su jo įniršio priepuoliais.“ Vaikui, tarkim, 4–5 metai. Tėvų „užsakymas“ psichologui skamba maždaug taip: „Pataisykite mūsų vaiką. Jis sugedo ir nebeveikia taip, kad nekeltų mums rūpesčių.“ Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Gaila, kad labai dažnai tėvai to nenori suprasti: „Mums viskas gerai, blogai elgiasi vaikas. Gal mokykloje jis prisižiūri blogų pavyzdžių?“

Kitas pavyzdys iš praktikos. Mama skundžiasi, kad dukra jos negerbia, grubiai su ja kalba, neklauso. Betgi čia vėl pasekmės. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą. Ir todėl griebiamės auklėti…

Auklėjimas – ne išeitis

Kaip „duoti vaikui sparnus“ jo neauklėjant? Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Tačiau tai sudėtinga, nes reikia atsisakyti savo norų ir lūkesčių vaiko atžvilgiu.

Įsivaizduokite, kad auginate namie gėlę. Jūs leidžiate jai augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas, palaistote, jei reikia, patręšiate, perstatote į tinkamesnę vietą. Bet juk nepuoselėjate gėlei jokių lūkesčių? Netampote už lapų, kad greičiau augtų ar pakeistų žiedo formą. Neribojate gėlės aukščio pavoždami ją po kibiru, bausdami už per mažą žiedą nesustojate jos laistyti. Panašiai ir su vaikais. Tačiau leisti vaikui augti – gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Kurgi slypi ta atsakomybė?

Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti. Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame? Koks mūsų požiūris į tvarką, drausmę ir mandagų elgesį su kitais, toks bus ir vaiko supratimas apie tai, kas galima ir ko negalima, kaip teisinga elgtis, o kaip neteisinga.

Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti – vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Šią tiesą dažnai patvirtina mūsų draugai ir pažįstami, kai ima stebėtis blogu vaiku: „Iš tokios geros šeimos, o taip baisiai elgiasi.“ Kartais ir patys tėvai gyvena apgaubti saviapgaulės: „Mes prie vaiko nesibarame.“ Tačiau koks skirtumas, ar baratės prie vaiko, ar ne. Vaikas vis tiek auklėjasi savitarpio nepasitenkinimo aplinkoje, papildomai dar išmokdamas, kad reikia nuo kitų slėpti savo jausmus ir apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra. Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu. Tėvai tuomet nustemba – kas čia su tuo vaiku pasidarė?

Tėvai turi atsisakyti savanaudiškų lūkesčių

Net jei atkrinta auklėjimo misija, vaikus auginti vis tiek sunku, nes turime būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius. Kuo tai skiriasi nuo įprasto auklėjimo? Tuo, kad auklėdami įsivaizduojame, koks vaikas turi būti: kaip jis turi elgtis, kaip rengtis, su kuo draugauti, kaip mokytis, kur studijuoti ir pan. Taigi susikuriame „trokštamo vaiko“ paveikslą ir bandome savo mažylį juo paversti.

Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma! Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti. Kartu išsaugome artimus santykius su vaiku.

Kas yra tie „sparnai“, kuriuos reikia duoti? Pasak psichologo A. Adlerio, sparnai reiškia patenkintus esminius vaiko poreikius:

• jausti ryšį su kitais, jaustis šeimos ir bendruomenės dalimi;
• galėti ir gebėti ką nors padaryti, pačiam pasirinkti;
• jausti savo vertę ir svarbą;
• būti drąsiam.

Ir visa tai nebūtų sudėtinga duoti, jei ne savanaudiški tėvų motyvai, pasireiškiantys kaip perdėtas prisirišimas prie vaiko, lepinimas ar didelis noras vaiką kontroliuoti.

Perdėta kontrolė trukdo vaikui augti

Per televizorių teko stebėti džiaugsmingą reportažą apie patobulėjusią vaikų sekimo sistemą mokyklose. Dabar tėvai galės ne tik žinoti, kokius pažymius jų vaikas gauna, bet ir gauti informaciją, kada jis atėjo ir išėjo iš mokyklos, kuriose pamokose buvo. Įdomu, kaip jaustųsi pati mama ar tėvas, jei jo artimieji ar vaikas galėtų žinoti, kada jis ateina į darbą, o kada išeina, kokia jo viršininko nuomonė apie jo darbo rezultatus, kokius darbo pažeidimus padarė šiandien ir už ką buvo nubaustas? Kartais tėvų norui kontroliuoti vaikus nėra ribų. Ir tai labai liūdina, nes taip elgdamiesi tėvai niekaip negalės patenkinti vaiko noro būti savarankiškam, atsakingam ir laisvam.

Dar yra manipuliacijos, kai iš vaiko reikalaujama gerų rezultatų ar drausmės, skatinant arba baudžiant. Lazdos ir saldainio metodas gal ir buvo tinkamas Ivano Pavlovo šunims dresuoti, bet ar mes norime iš savo vaiko padaryti dresuotą gyvūną? Pavyzdžiui, už dešimtuką gauni 10 litų, už aštuntuką – 8 litus, už neigiamą pažymį – minus 5 litai.“ Puiki buhalterinė sistema? Tačiau ką iš tiesų perka tėvai? Už ką moka savo vaikui?

Prievartai priskiriamos ir bausmės (mušimas, rėkimas, laisvės apribojimas, nesikalbėjimas ir pan.). Psichologinei prievartai galima priskirti taip pat vertinimą ir lyginimą su kitais, lepinimą, apleistumą, net ir maksimalų vaiko užimtumą, kai vaikas nebeturi laisvalaikio, nes visas jo laikas skiriamas būreliams ir kokiems nors socialiai populiariems gebėjimams lavinti. O prievarta gimdo prievartą, pasipriešinimą, kovą. Ir tuomet nereikėtų stebėtis, kodėl vaikas elgiasi su tėvais nepagarbiai ir agresyviai.

Keturios esminės tėvų taisyklės

1. Vaikai nėra mūsų nuosavybė.
2. Vaikų turėjimas nėra mūsų nuopelnas, o tik dovana mums.
3. Vaikui turime padėti augti, sudarydami tinkamas sąlygas.
4. Iš vaikų galime mokytis, nes „gyvenimas eina pirmyn“.

Lina Vėželienė

Informacijos šaltinis: www.psichologijatau.lt