Kartą sėdau į automobilį, įjungiau pavarą, ir įvažiavau tiesiai į betoninį gėlyno aptvarą, kurį rūpestinga miesto valdžia surentė tiesiai vidury kiemo.
-Teks keisti vairo traukę. – diagnozavo meistras autoservise. – Valandos darbas.
-Geras vyrukas. – atsiduso autoserviso direktorius. – Mechanikos genijus. Auksinės rankos. Gaila jo, visą gyvenimą taip ir krapštysis svetimuose automobiliuose.
-Geria? – susiprotėjau.
-Blogiau. Gerti galima mesti. O šitam viskas ir taip gerai, jam viskas ir taip patinka. Nenori augti.
-Nenoriu. – patvirtino mechanikos genijus. – Pasėdėkite, ponia, štai čia, aš tuojau viską padarysiu.
Jis dirbo, niūniuodamas po nosimi kažkokią dainelę, karts nuo karto kreipdamasis į mašiną: „Vargšė mano sužeista mergaitė“. Kai viskas buvo baigta, mechanikas nusivalė skuduru rankas ir pareiškė:
-Na, mano gerute, eik pas šeimininkę. O jūs, ponia, jau pasistenkite daugiau jos nebeskriausti.
-Kai atidarysite savo autoservisą, būsiu pati pirma jūsų klientė! – pajuokavau, norėdama padaryti meistrui kažką malonaus.
-O kuriems galams man savas servisas? – suglumo meistras.
-Na, kaip gi? Dirbtumėte pats sau, be jokių viršininkų… Jums puikiai išeitų.
-Visko gali būti. – gūžtelėjo pečiais meistras. – Bet man to nereikia. Man ir taip gerai.
-O jūsų merginai tai irgi patinka? – įžūliai pasidomėjau.
-O tai jau jos reikalas. Manęs tai nejaudina.
Nenori augti. – prisiminiau direktoriaus žodžius. Jam viskas ir taip gerai. Kaip gaila…
Stop!
Tu skaniai verdi ir kepi. Tikriausiai ruošiesi atidaryti savo restoraną? Tu neblogai rašai. Tikriausiai planuoji parašyti knygą? Turi labai gerus fizinius duomenis, kaip planuoji juos vystyti?
Kaip dažnai mes tai girdime? Ir dažniausiai žmonės taip kalba visiškai nuoširdžiai. Na, gal išskyrus vyruką, pagyrusį mano fizinius duomenis, jam labai norisi, kad nusipirkčiau iš jo kibirą vitaminų, papildų ir vagoną treniruotėms skirto maisto. Taip, mes visi tai girdime: tu gali pasiekti absoliučiai viską, visi tikslai tau pagal jėgas, tu įgyvendinsi visas svajones. Knyga, restoranas, sportas – nėra nieko neįmanoma!
Hm… – droviai pagalvoji. – Betgi man nieko tokio nereikia. Aš tiesiog kepu pyragus, pasakoju istorijas ir auginu balkone gėles.
-Tu gali daugiau! Gali padaryti karjerą! Pakilti į naują lygmenį! Tu tiesiog nepasitiki savimi! Reikia tiesiog nustoti bijoti!
Tai kad nebijau. Aš paprasčiausiai nenoriu į tą naują lygmenį, man ir čia visai neblogai. Man patinka mano gyvenimas, mano gėlės balkone ir mano pyragai. Nėra tokio įstatymo, kuris verstų visus kopti į viršūnes. Ir apskritai – kas tai per viršūnės? Kas jas iškėlė ir kodėl man taip būtina į jas kabarotis? Ne, jūs man rimtai pasakykite – kuriems galams? Ir aš kalbu visai ne apie tai, kiek atsieis tasai socialinis alpinizmas.
Kalbu apie sveiką protą. Kuriems galams man kažkur kopti, jei puikiai jaučiuosi ten, kur dabar esu?
Pati baisiausia šiuolaikinės visuomenės nuodėmė – būti patenkintu tuo, ką turi. Ambicijų deficitas laikomas savotišku socialiniu invalidumu: ką tu čia šneki, ką reiškia tas tavo – „nenoriu siekti daugiau“?!!!
Išspausk maksimumą iš savo išvaizdos. Realizuok potencialą. Nemoki nieko ypatingo? Nueik į motyvacijos kursus, viską išbandyk, susirask, sugalvok, o tada būtinai realizuok. Eik į priekį, įveik save, išsikelk tikslus ir jų siek.
Kodėl vis dar gyveni šitame mažame bute miesto pakraštyje ir nešioji 5 metų senumo sportbačius? Tavo amžiuje būtų pats laikas užsidirbti brangiam automobiliui, briliantams ir drabužiams iš Paryžiaus. Neužsidirbai? Susikoncentravai į kažką kita? Į asmenybės ugdymą? Labdarą? Kūrybą? Irgi ne? Reiškia, esi kvaila ir tingi karvė su visiškai tuščiu, banaliu gyvenimu. Tu niekada nepasieksi sėkmės.
Na taip, sėkmė – tai nebūtinai pinigai, valdžia ir šlovė. Sėkme gali tapti absoliučiai viskas, jei tik atkakliai link to eini ir sieki tapti geriausiu savo srityje. Na, gerai, bent jau vienu iš geriausių. Na, gerai, bent jau sieki šito. Svarbiausia – ne pergalė, svarbiausia – dalyvauti lenktynėse socialiniais ir karjeros laiptais. Jeigu bėgi, reiškia, sėkmingas. Stengiesi pasiekti – reiškia, žmogus.
O aš nenoriu bėgti. Nenoriu nieko siekti. Aš noriu žemuogiauti, virti uogienę ir adyti kojines.
Aš neturiu poreikio realizuoti save per karjerą, maniškiui Ego visiškai pakanka sėkmingai iškilusios tešlos ir sėkmingų pyragaičių.
Taip, yra žmonių, kurie stengiasi pakeisti pasaulį. Jie turi svajonių, ambicijų, jie trokšta garbės, žengia į priekį, krinta, vėl keliasi. Ir jie – mūsų laikmečio didvyriai. Tokie žmonės – visų laikmečių didvyriai.
O yra ir kitų, kurie paprasčiausiai gyvena. Kasdien eina į darbą, važinėja atostogauti, kepasi užmiesčio sodyboje šašlykus. Augina vaikus. Perka automobilį, pasiėmę kreditą. Ir turi akiplėšiškumo būti patenkintais savo gyvenimu, kurio mūsų visuomenės paradigma netgi gyvenimu nelaiko. Šiaip egzistavimas. Be tikslo, be motyvacijos. Be svajonės.
Na jau ne, mielieji laikmečio herojai. Tokie žmonės turi viską.
Nuvažiuoti prie jūros, padengti kreditą, užbaigti megzti megztinį – kuo jums ne tikslas?
Kad būtų sveikas mylimas žmogus, kad jo nekamuotų bėdos – kuo ne svajonė?
Kodėl taip sunku patikėti, kad kažkam nereikia briliantų? Kad kažkas gali būti patenkintas savo mažu butu miesto pakraštyje? Kad kažkam visiškai pakanka laimei to mažo, neypatingai turtingo pasaulėlio, kuriame jis gyvena?
Kad būtum sėkmingas, nebūtina tapti geriausiu. Kartais pakanka tiesiog būti. Kas pasakė, kad menas priimti šį pasaulį ir gyvenimą tokiais, kokie jie yra, vertas mažiau pagarbos už meną kalnus nuversti ir raketas į kosmosą leisti?
-Jis paprasčiausiai nenori augti. – pasakė autoserviso direktorius apie vaikinuką, kuris niūniavo mano automobiliui mielą dainelę.
O man atrodo, kad būtent jis ir užaugo. Pakankamai, kad tiesiai ir nuoširdžiai pasakytų: aš niekur nebėgsiu vien dėl to, kad kiti kažkur lekia, aš netaisysiu ir netobulinsiu to, kas nesulūžo ir puikiausiai veikia. Esu laimingas čia ir dabar, o jei kažkam atrodo, kad tai neteisinga – ką gi, tai jo reikalas. Manęs tai nejaudina.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą