Aš rašau, nes nebegaliu visko laikyti savyje, reikia kažkam atsiverti. Trumpai papasakosiu kaip aš gyvenu. Mokausi 12 klasėje, tuoj baigsiu mokyklą. Tėvai alkoholikai, na nėra taip, kad dieną iš dienos gertų, bet kas antrą, ar rečiau, geria. Viską laikau savyje, kad namie tikras košmaras, tėvai geria, niekas atrodo jiems nerūpi. O dar tas gėdos jausmas, nebegaliu ištverti, slepiu, kad mano tėvai geria. Iš mano aplinkos niekas to nežino, nei geriausios draugės. Slepiu viską nuo jų, bijau išsipasakoti, gėda dėl tokio tėvų elgesio. Trūksta ramybės, pavargau nuo visko, norėčiau viską mesti, atsiriboti, negirdėti, nematyti, savo mintyse atrodo išprotėsiu, dar tas nerimo jausmas kasdien, kad kažkas atsitiks negero. Tas gėdos jausmas už tėvus mane baigia iš vidaus suėsti. Kad ir šiandien, turėjau eiti kažkur į laukus ir bandyti parvesti girtą mamą namo… Norėčiau numoti ranka ir nepadėti, bet negaliu, kad ir kaip pikta.
Draugai net neįsivaizduoja, ką išgyvenu, kasdien turiu užsidėti kaukę, kad viskas man yra gerai. Neturiu su kuo pasišnekėti. Labai sunku kai esi vienas kaip pirštas, tėvams nerūpiu, išvis niekam nerūpiu. Norėčiau patarimo, kaip ištverti viską? Ką daryti? Apie alkoholizmą su tėvais buvo šnekėta gražiuoju ir rimtai, be jokiu pagražinimų. Nebežinau kaip elgtis, niekas atrodo nepadeda… o jei tik užsimenu apie gėrimą, pradeda man grasinti, kad nebeduos pinigų ir t.t. O kaip man kitaip išgyventi?.. Renata
Gavus tokius laiškus norisi išsinuomoti mašiną-garsiakalbį, važiuoti per miestą ir rėkti į mikrofoną: ,,Ei, žmonės, alkoholio vartojai! Alkoholikai, saikingai geriantys, prekiaujantys ir gaminantys! Ar žinote, kaip Jūs niokojate savo vaikų gyvenimus ?!“
,,Ar tėtis grįžo išgėręs suprasdavau jau iš to, kaip jis rakina duris. Iš karto būdavo aišku, ar grįžo tėtis, ar ,,tas“, – savo vaikystės patirtimi dalijasi Sigita. – ,,Kai grįžta ,,tas“ aišku, kas bus toliau, mama ant jo rėks, ,,tas“ daužys kumščiais viską, kas papuola po ranka, mes su sese slėpsimės koridoriaus spintoje, ir tupėsime ten tol, kol ,,tas“ nenueis miegoti. Tada mama verks, užsikniaubusi ant virtuvės stalo, o mes eisim jos guosti. Dienas, kai grįždavo namo tėtis, galiu suskaičiuoti ant pirštų“.
Geriantys tėvai – tai išsekusi vaiko gyvybingumo, džiaugsmo ir laimės upė. Atlikta be galo daug tyrimų, kurie patvirtina, kad būti alkoholiko vaiku, reiškia, užaugus turėti aibę asmenybinių sužeidimų, kurių nei laikas, nei vaistai – nepajėgūs įveikti, nes jie įauga į vaiko sielą, kaip randai, formuodami vaiko būdą ir palikdami pėdsaką visose gyvenimo srityse.
Neišmylėtieji – tokia diagnozė man prašyte prašosi, visuomet, kai tenka konsultuoti su tėvu alkoholiku ar mama alkoholike užaugusius žmones.
Suaugusio alkoholiko vaiko sindromas (toliau, SAV) – taip jų ,,liga“ vadinama psichologijoje, kur SAV apibrėžiamas kaip vaikystėje susiformavęs socialinio – psichologinio funkcionavimo schemų rinkinys, kliudantis jau suaugusio asmens socialinei adaptacijai ir autentiškumo raiškai.
SAV sindromo susiformavimą lemia trys faktoriai:
1. Ilgalaikis buvimas nuolatinio, stipraus streso situacijoje.
2. Artimo abipusio ryšio su svarbiais žmonėmis nebuvimas.
3. Vaiko vystymosi poreikių ignoravimas iš tėvų pusės.
Šie faktoriai galimi ir kitose disfunkcinėse šeimose. Ne tik alkoholikų vaikai gali išgyventi nuolatinį stresą, nejausti saugaus ryšio su tėvais arba būti apleisti. Tas pats vyksta ir šeimose, kuriose yra smurtaujama, prievartaujama, skiriamasi, sergama kitomis sunkiomis ligomis. Tačiau alkoholikų vaikai visgi gauna unikalų paveldą, tarsi ypatingą maxi rinkinį, susidedantį iš: sunkumų kuriant santykius, negebėjimo orientuotis savo paties poreikiuose ir jausmuose, polinkio į tam tikras asmenybines ir psichologine problemas (polinkis kontroliuoti, menka savivertė, depresyvumas, nerimastingumas ir kt.). Ir kas svarbiausia, alkoholikų vaikų širdelės lieka suspaustos į mažą vaikišką kumštuką net ir po to, kai kūnas išauga į didelį suaugusį žmogų. Neišmylėtieji… Vaikai, nemaitinti rūpesčiu, švelnumu, saugumu, pripažinimu ir pagarba.
Nerimas, nesaugumas, pyktis, begalinė gėda ir kaltė – štai toks alkoholiko šeimoje augančios asmenybė emocinis racionas.
Ir dar vienas išskirtinis suaugusio alkoholiko vaiko ypatumas – neadekvati atsakomybė! Už visus ir už kiekvieną, prašė to kas nors, ar neprašė, reikia ar nereikia. Nuo mažų dienų alkoholiko vaikas išmoksta būti atsakingas.
• Atsakingas pats už save, nes nelabai daugiau kam jo poreikiai svarbūs. Tėvas ,,užsiėmęs“ savo liga, mama ,,užimta“ tėvo ,,gydymu“ (arba atvirkščiai).
• Atsakingas už geriančius tėvus, nes kažkas juk turi parvesti girtą tėvą, palinksminti ir paguosti mamą, padėti tvarkytis su ,,šeimos bėda“.
• Atsakingas už tai, kad niekas nieko nesužinotų.
• Atsakingas už tai, kad jaunesni broliai ir seserys turėtų ką valgyti ar kad būtų nuvesti į mokyklą.
Pasakoja jauna moteris, dviejų vaikų mama: ,,Labiausiai bijodavau eiti į lindynes, ieškoti savo mamos. Ten taip dvokdavo, bijodavau to vaizdo. Nežinojau, ką galiu rasti… Ar mama bus dar su sąmone, ar jau be sąmonės, ar apsirengusi, ar nuoga. Kartą radau ją girtutėlę, voliojosi ant kažkokio skuduro, akis užtinusi, pusė veido kruvina, galvojau, kad jau nebegyva… Taip baisu buvo! Nedrįsau net pajudėti. Bet namo be mamos grįžti irgi negalėjau. Tėvas būtų prilupęs. Mano darbas būdavo mamą rasti ir namo parvesti...“
Moteris kreipėsi į psichologą dėl suicidinių minčių ir didžiulio nerimo. Ji nematė prasmės nei vaikų auginime, nei karjeros daryme. Tik vienintelis likęs atsakomybės jausmas, jai neleido prieš save pakelti rankos: ,,Kas gi mano vaikus užaugins?“, – liūdnai jau ne klausė, o tiesiog dustelėjo ji. Tokia bejausmė, rami atsakomybės mašina, niekada nepykstanti ir net nesiskundžianti. ,,Šiaip tai viskas gerai pas mane, tik kad ta širdis daužosi ir tos mintys… Bijau, kad iš tiesų sau ko nepasidaryčiau.“
Laišką parašiusios Renatos dar nekamuoja suicidiniai pamąstymai, bet kaip ji pati sako: ,,Savo mintyse, atrodo, išprotėsiu, dar tas nerimo jausmas kasdien, kad kažkas atsitiks negero. Tas gėdos jausmas už tėvus mane baigia iš vidaus suėsti…” Kiek ilgai tvers ši jaunutė mergina? Kaip jai planuotis savo ateitį, jei esminis jos gyveno rūpestis – nerimas ir gėda dėl tėvų?
Nesikreipiu šiuo savo tekstu į tuos, kurie jau serga. Kreipiuosi į tuos, kurie gyvena šalia sergančiųjų ir į tuos, kurie puoselėja alkoholio vartojimo kultūrą, nematydami nieko baisaus, jei suaugęs žmogus retkarčiais atsipalaiduoja. Taip pat kreipiuosi į tuos, kurie eidami į svečius, nešasi butelį ir nepagalvoja, kaip jausis po baliaus tų šeimininkų vaikai, arba jų pačių vaikai. Kaip gniaušis iš baimės jų mažos širdelės, matant savo veblenančius ir apspangusius tėvus, kurie jau tikrai, kad nepašildys jiems vakare pieno ir nepaskaitys pasakos prieš miegą. Duok Dieve, jei bent patys ras savo lovą… Ir jei labai pasiseks, galbūt penkiamečiui bambliui, nereikės verkti iš baimės prie savo apsivėmusio ir gyvybės ženklų nerodančio tėvo kūno.
Bet turbūt labiausiai norisi pasiekti pačius suaugusius alkoholikų vaikus ir pabandyti atsakyti į Renatos užduotą klausimą: ,,Ką man daryti?”
Šiame klausime svarbiausias žodis ,,man”. Ką man daryti? Nes ką pirmiausia bando daryti alkoholiko vaikas, tai ir toliau atsakingai ,,gelbėti” savo geriančius tėvus. Jis ,,dirba” šį darbą visą savo sąmoningą gyvenimą ir nenustoja vilties, net ir tuomet, kai sukuria savo šeimą. Todėl pirmiausia, ką vertėtų padaryti, tai pripažinti sau tris labai realius dalykus:
1. Pirmas skambėtų taip: mano mama (tėtis) alkoholikas! Vaikai, net ir suaugę, vis dar yra linkę apgaudinėti save ir slapstytis už įvairiausių iliuzijų, sakydami, kad ,,mano tėvas negeria pastoviai“, ,,mano mama dar darbo neprarado“, ,,jis geria tik tada, kai susipyksta su mama“ ir pan…
O iš tiesų, jei nors į vieną žemiau pateiktą klausimą atsakote teigiamai, tai reiškia, kad jūsų tėvų šeimoje buvo (yra) su alkoholiu susijusių problemų (pagal D. Deltuvienę):
1) Ar kada nors pagalvojote, kad kuris nors vienas ar abu tėvai turi problemų su alkoholiu?
2) Ar kada nors pykotės ar ginčijotės su kuriuo nors iš tėvų todėl, kad jis buvo per daug išgėręs?
3) Ar kada nors norėjote, kad jūsų tėtis (mama) mažiau gertų?
4) Ar kada nors jautėte kaltę ar atsakomybę, kad tėvai per daug vartoja alkoholio?
5) Ar kada nors jautėte fizinius simptomus (pvz., pilvo spazmus), o gal verkėte susijaudinęs, nes tėvai (ar vienas iš jų) per daug vartojo alkoholio?
2. Antra – jūs esate ko-priklausoma asmenybė, tai yra žmogus, artimai susijęs su priklausomybe sergančiu asmeniu ir taip pat įtrauktas į priklausomybės liūną. Jūsų nuotaika, mintys, netgi veiksmai priklauso nuo to, ar jūsų artimas žmogus (tėvas, mama) šiuo momentu yra blaivas, ar girtas. Nuo kito žmogaus blaivumo būklės, priklauso jūsų gyvenimo kokybė – tai esminis ko-priklausomo žmogaus gyvenimo ypatumas.
3. Ir trečias faktas, su kuriuo reikėtų susitaikyti – jūs niekuo negalite padėti alkoholizmu sergantiems tėvams. Pirmiausia, tai jūs nekaltas, kad vienas ar abu iš tėvų serga alkoholizmu, o antra, jūs negalite jų išgydyti, perauklėti, išgelbėti. Net jei jaučiatės dėl to kaltas ir atsakingas. Pradžiai, pats turite pasveikti iš savo ko-priklausomybės. O kad tai pavyktų, vėl gi tenka pradėti nuo pirmo žingsnio – pripažinti, kad esate suaugęs alkoholiko vaikas. Ir vis dar nešatės tėvų jums dovanotą maxi rinkinį.
Kas įeina į tą ,,SAV maxi“ rinkinį?
Šiuolaikiniai psichologijos mokslo tyrimai patvirtina, kad tėvų alkoholizmas turi įtakos vaikų fizinei ir psichinei sveikatai, jų intelektiniams bei socialiniams gebėjimams. Ispanijoje buvo tiriama 371 alkoholikų šeima siekiant nustatyti tėvų alkoholizmo padarinius vaikams (Díaz, R., Gual, A., García, M., Arnau, J., Pascual, F., Cañuelo, B., & … Garbayo, I. (2008)). Rezultatai parodė, jog alkoholikų tėvų vaikai turėjo dvigubai daugiau depresijos ir nerimo sutrikimų simptomų, bei pasižymėjo blogesniais kognityviniais gebėjimais ir akademiniais pasiekimais, nei kontrolinės šeimų grupės vaikai.
Thomas, D. S. (2012) taip pat tyrė 60 alkoholikų tėvų vaikų (nuo 10 iki 14 metų), siekdamas išsiaiškinti, ar šie vaikai susiduria su tokiomis tėvų alkoholizmo sąlygotomis problemomis, kaip mažesnis psichologiniu prisitaikymu, išgyvenama kaltė, gėda, pasimetimas, pyktis, depresija, prasti santykiai su bendramžiais, problemos mokykloje ir sveikatos problemos. Buvo nustatyta, kad 16.6 proc iš jų susidūrė su stipriomis, 61,7 proc su vidutinėmis, ir 21,7 proc su mažomis problemomis, susijusiomis su tėvo alkoholizmu.
Tony A. dar 1978 m. yra paskelbęs 14 bruožų, apibūdinančių suaugusį alkoholikų vaiką. Štai keletas iš jų (pilną sąrašą galite rasti SAV organizacijos tinkalapyje http://suaugealkoholikuvaikai.blogspot.com/ ):
1) SAV arba tampa alkoholikais ir (arba) tuokiasi su alkoholikais, arba susiranda kitokią kompulsyvią asmenybę, pavyzdžiui, darboholiką, kad patenkintų savo liguistą poreikį būti apleistiems. Papildyčiau, kad SAV yra linkę išlaikyti jiems įprastą nerimo ir įtampos lygį, todėl nesąmoningai taip veikia savo gyvenime, kad išliktų ,,aukštos įtampos zonoje”: susiranda sau sudėtingus partnerius, apsikrauna pernelyg sudėtingais darbais, nepaiso savo poreikio pailsėti, atsipalaiduoti.
2) SAV turi neadekvatų atsakomybės jausmą. Jiems lengviau rūpintis kitais nei savimi. Apie neadekvačios atsakomybės priežastis jau rašiau. Čia gal tik svarbu būtų paminėti, kad ta perdėta atsakomybė, kuri gali būti labai patraukli darbdaviui, tampa labai nepatrauklia artimame santykyje, kuomet SAV imasi kontroliuoti savo vyro (žmonos, vaikų, tėvų) gyvenimus tapdamas besiaukojančiu Geradėju (išsamiau apie Geradėjų psichologiją galite paskaityti mano straipsnyje ,,Meilių rūšys vartojimo kultūroje”).
3) SAV painioja meilę ir gailestį. Yra linkę „mylėti“ žmones, kurių gali “gailėti“ ir juos “gelbėti”. Tam, kad iš tiesų galėtum mylėti kitą žmogų, privalu atverti jam savo širdį, įsileisti į savo gyvenimą. Įsivaizduokime, kad tuomet reikėtų surizikuoti ir atgniaužti tą širdį laikantį kumštį ir taip išlaisvinti ne tik savo gebėjimą mylėti, bet ir visus savo skaudžius patyrimus, išverkti visas vaikystėje neišverktas ašaras. Daug saugiau yra kurti santykį su kitu žmogumi iš gailesčio, nes gailėdamasis kito pats išlieki stiprus, stipresnis už kitą ir tarsi pranašesnis… Čia atsiskleidžia dar vienas SAV ypatumas. Neretai jie jaučiasi kitokie nei visi. Daugiau patyrę. Neretai dėl to jaučiasi ir aukščiau už kitus, kaip nebūtų paradoksalu, turint menką savivertę ir nuolatinį savęs kritikavimą (žiūrėti 4 SAV bruožą).
4) SAV negailestingai save teisia, yra labai jautrūs kritikai ir turi labai menką savivertės jausmą. Jie labai nepalankiai nusiteikę kaip savo, taip ir kitų silpnybėms, nuolat reikalauja tobulumo. Pasakoja Dalia: ,,Tėvas, kai prisigerdavo, visada puldavo tikrinti mano namų darbus. Tuomet kabindavosi prie bet ko. Kad negražiai rašau, ar kad padariau klaidą. Imdavo rėkti. Vadindavo daune, debile. Labai jo bijojau. Bijojau rodyti pažymių knygelę, nes jei jam kas nepatiks, lieps mokytis per naktį. Nemušdavo niekada… Bet iki dabar susigūžiu vien nuo minties, kad galiu suklysti. Naktim nemiegu, jei darbe kokią klaidą padarau.”
Janet G. Woititz, SAV psichologijos specialistė, SAV organizacių pradininkė, vardina ir daugiau SAV būdingų bruožų. Dar trys iš jų:
1. Jie gerai nežino, kas yra „normalu“. Geriančių tėvų namuose paprastai nebūna aiškių elgesio ir mąstymo ribų. Tad užaugę jie nuolat abejoja tiek savo sprendimais, tiek nuomonėmis, tiek jausmais. Išmokę nejausti, SAV netenka kompaso, kurio pagalba galėtų orientuotis santykių su kitais pasaulyje. Todėl neretai SAV save ir savo artimųjų gyvenimus apkrauna begale taisyklių ir principų, kurių patys noriai laikosi ir taip jaučiasi saugiau. Jiems sunku susivokti, koks žmonių elgesys su jais yra normalus, o koks destruktyvus. Jie neįtikėtinai tolerantiški išnaudojimui, patyčioms, prievartai. SAV asmeninės ribos beveik neįžvelgiamos.
2. Meluoja, net jei būtų paprasčiau sakyti tiesą. Apie alkoholiu sergantį šeimos narį paprastai nekalbama. Apie geriantį tėtį ar mamą neturi žinoti nei draugai nei giminės. Todėl tenka išmokti meluoti. Apie tai rašo ir Renata savo laiške: ,,Iš mano aplinkos niekas to nežino, nei geriausios draugės. Slepiu viską nuo jų, bijau išsipasakoti...”. Turėti geriantį gimdytoją yra gėda! Todėl tenka nesivesti namo draugių, nes ,,mama neleidžia/ serga/ skauda galvą” arba tėtis nuolat ,,keliom dienom išvažiuoja į komandiruotes, todėl neateis į susirinkimą”. Kai dar dirbau mokytoja, matydavau tokias ,,kaltų” vaikų pastangas pasiaiškinti, kodėl tėvai nenupirko pratybų, arba kodėl nedavė pinigų ekskursijai. Liūdniausia tai, kad vaikai bet kokia kaina dangsto tėvų alkoholizmą, tarsi pripažinę savo šeimos gėdą, kartu prarastų ir viltį, kad vieną dieną viskas ims ir pasikeis.
3. Nelabai moka linksmintis, džiaugtis. Paprastai, SAV labai anksti ir greitai tenka suaugti. Vaikystei būdingas gebėjimas spontaniškai džiaugtis ir žaisti neturi galimybių atsiverti. Reikia sutelkti visas savo vaikiškas jėgas, kad išliktų tame nesaugiame pasaulyje, kurį jam sukuria tėvai. Iš čia gimsta kita SAV savybė – polinkis pernelyg rimtai žiūrėti į save. Ir tai labai suprantama, jei mažametei mergaitei užkraunamos pareigos paguldyti į lovą girtą tėtį, kad jis nespėtų sumušti bijančios pajudėti mamos, kaip kitaip gali tuomet į save žiūrėti?.. Ir kokios vaikiškos linksmybės gali rūpėti, jei net naktį ausis įtempusi klausosi, ar tėtis neprabudo ir ar mušama mama neinkščia iš skausmo.
4. Jiems sunku kurti artimus santykius. Augusieji su alkoholikais tėvais dažnai patvirtina, kad juos nuolat lydėjo ir lydi išdavystės grėsmė. Jie žino, ką reiškia, kai artimas žmogus pažada ir nepadaro, nepareina, prisigeria. Pavyzdžiui, pasirenka butelį, o ne dukros išleistuves; pažada nusivesti į kiną ir pamiršta. Ir dar daug daug išdavystės istorijų tenka girdėti iš suaugusių alkoholikų vaikų, kuomet pasakojant apie tai net ir po daug metų kaupiasi ašaros. ,,Negi jam taip sunku buvo negerti nors per vieną mano gimtadienį? Pirmą kartą pažadėjo, kad galėsiu pasikviesti draugių… Pasikviečiau. O grįžau namo, jis jau gatavas gulėjo. Aišku, kad nebebuvo jokio gimtadienio. Taip tada verkiau, prisimenu“, – pasakojo Laima.
Tokios vaikystės patirtys suformuoja tam tikrą buvimo santykiuose būdą, kuris psichologijoje vadinamas nesaugiu prieraišumu. Kur, ,,prieraišumas” suprantamas kaip ilgalaikis, patvarus, emociškai reikšmingas ryšys, ilgainiui susiformuojantis tarp dviejų asmenų (pagal J. Bowlby, 1973). SAV būdingiausias santykių modelis – vengiantis prieraišumas, kuomet kitas žmogus neprisileidžiamas, kitu žmogumi sunku pasitikėti, nes neaišku, kada ir kaip jis tave įskaudins ar nuvils. Taip pat SAV sunku priimti kitų žmonių jiems rodomą dėmesį, nes jie tuoj pasijunta kalti ir skolingi. Be to, jie niekada nepasako, ko nori, nes dar vaikystėje išmoko, kad geriau nieko nenorėti.
Šiek tiek norėtųsi stabtelėti ties šiuo SAV ypatumu – prastu gebėjimu kurti artimus santykius. Nes tai bene rimčiausia kliūtis jų asmeninei gerovei. Tą patvirtina ir tyrimai.
Tyrėjai Beesley, D., & Stoltenberg, C. D. (2002) analizavo SAV polinkį kontrolei, jų prieraišumo stilių ir pasitenkinimą santykiais. Jų tyrimas patvirtino hipotezę, kad alkoholikų tėvų vaikams pasireiškė didesnis noro kontroliuoti lygis, ir statistiškai reikšmingai, mažesnis pasitenkinimas santykiais. Be to, jie pasižymėjo didesniu nesaugaus prieraišumo stiliumi.
Savivertę galima kilstelėti pasiekimais moksluose ar darbe; darboholizmas, perfekcionizmas, savikritiškumas gali tapti kontroliuojami ir net labai praversti; atsipalaiduoti galima išmokti. Bet štai kurti ilgalaikius, artimus santykius, mylėti ir būti mylimam – kiek sunkiau pasiekiama užduotis…
Ir tai nenuostabu, nes alkoholikų šeimoje vaikas išmoksta visko, kas trukdo artimo santykio sukūrimui. Pirmiausia, vaikas išmoksta nepasitikėti, nes jo kasdienybėje pernelyg dažnai buvo sutinkamas skausmas, tušti pažadai, melas, abejingumas ir išdavystės. ,,Labiausiai įskaudino, kai ji į mano išleistuves atlingavo prisiliuobusi, taip buvo gėda. Dar iš ryto jai sakiau, kad jei nori ateiti, tai turi būti blaiva. Ir juk pažadėjo!..” – apie savo patirtį pasakoja Ina.
Kad ir kaip ilgėtųsi artimų ryšių, alkoholikų vaikas visomis išgalėmis išmoksta jų vengti (čia jau minėtas vengiančio prieraišumo modelis). Todėl ir suaugusiame gyvenime taiko tokį patį santykių modelį: neprisileidžia kito žmogaus, laiko jį per saugų atstumą, vengia atvirumo. Dažnai teigia, kad jam nesvarbūs kiti žmonės, gali gyventi ir vienas. Mieliau kuria partneriškus, racionaliai apskaičiuotus santykius. Paklaustas, ką jaučia kitam žmogui, neretai neturi jokio atsakymo, nes iš tiesų nesupranta, ką jaučia.
Su tuo susijusi ir kita pamoka, kurią įsisavina alkoholikų vaikas – geriau nieko nejausti. Pasakoja Milda: ,,Kai tėvas naktį grįždavo girtas, pažadindavo mus visus, nes imdavo rėkti visokias nesąmones. Mama jo bijodavo, todėl žadindavo mane ir liepdavo eiti nuraminti tėvelį. Aš pati bijodavau prie jo eiti, stovėdavau tarpduryje ir laukdavau, kol jis pradės snausti, tada tik prieidavau, paglostydavau, paimdavau už rankos ir vesdavau į lovą. Manęs jis nemušdavo… Tik mamą.“ Kaip geriančiojo šeimoje jaučiasi vaikas, nelabai kam įdomu, nes visas dėmesys yra nukreiptas į geriantįjį ir į pastangas kažkaip su tuo susitvarkyti. Vaiko baimė, nerimas, nesaugumas, beviltiškumas, gėda, kaltė – visa ši slegiančių jausmų puokštė lieka jam pačiam. Kaip sugebi, vaikeli, taip su tuo ir tvarkykis! Dažniausiai vaikai ir ,,susitvarko“ – išmoksta nejausti nieko.
Dar ko išmoksta alkoholiko vaikas – tai nekalbėti apie tai, kas svarbu. ,,Nematyk kambaryje esančio dramblio“ – tokia nerašyta probleminių šeimų taisyklė. ,,Niekas iš mūsų giminaičių nežinojo, kad mama geria, mes visuomet sakydavome, kad jai žemas kraujo spaudimas, todėl jai galva svaigsta ir ji svirduliuoja. Ir tėtis prie svečių su ja visai kitaip elgdavosi, vaidindavo, kad myli labai…” – dalinasi Justė. – ,,Po mamos ,,pasirodymų“, taip mes juos vadindavome, kitą dieną taip pat nebuvo priimta apie tai kalbėti. Visi vaidindavom, kad nieko nebuvo“. Nekalbant apie tai, kas svarbu, apie tai, kas realiai bado akis, žmonės atsitveria vienas nuo kito nutylėjimo sienomis, tampa vienas kitam svetimi, užsidaro savo išgyvenimų kiautuose. Iš santykių dingsta tikrumas, gyvybė. Todėl neretai SAV santykiuose tiesiog atlieka kokį nors vaidmenį. Mėgiamiausi SAV vaidmenys santykiuose ,,auka“, ,,persekiotojas“ arba ,,gelbėtojas“. Per tokius vaidmenis jie gali realizuoti savo, kaip Kontroliuojančio arba Geradėjo poreikius.
Visi šie išmokti įgūdžiai trukdo ir mylėti, ir būti mylimam. Ir ne tik… Net ir ne artimuose santykiuose SAV gali turėti bendravimo problemų dėl savo priklausomybės nuo kito žmogaus nuomonės, nes jie labai jautrūs vertinimui ir kritikai. Nors ir nepasitiki, bet dėl savo nerealizuoto artimų santykių poreikio, jie linkę labai greitai prisirišti prie bet kurio, bent kiek palankiau nusiteikusio žmogaus. Tame nebūdami išrankūs, neretai labai nusivilia ir vėl papildo savo skaudžios patirties archyvą dar vienu įrodymu, kad žmonėmis negalima pasitikėti, nes jie skaudina ir nuvilia. Dėl savo negebėjimo atskirti, kas jiems gerai, o kas blogai, o taip pat dėl savo polinkio gailėtis ir gelbėti, jie įsipainioja į sunkius, ateities neturinčius santykius su asocialiais ir/ar priklausomais asmenimis; pasitiki tais, su kuriais kiti net neprasidėtų.
Ir dabar sunkiausia straipsnio dalis, kurios mielai nerašyčiau, nes daug lengviau tiesiog viską išanalizuoti ir baigti ties apgailestavimu ir užuojauta…
Tai ką išmoksta, kokias savybes įgyja vaikas, kurio tėvai alkoholikai yra viena. Tai pamokos, kurios jam tuomet padėjo išgyventi. Bet yra ir kitos pamokos… Pamokos, kurias pateikia pats Gyvenimas, duodamas vaikui tėvus alkoholikus. Egzistencinėje psichologijoje yra toks terminas ,,įmestis į pasaulį“, kuris išreiškia kiekvieno mūsų egzistencinę duotybę – būti įmestam į pasaulį, įmestam į kažkokią šeimą, net ir į tokią, kurioje yra alkoholikas. Ir galime gyventi piktindamiesi šia neteisybe ar kaltindami Gyvenimą, Likimą, Dievą ar tėvus, bet galime ir susitaikyti su šia įmestimi. Susitaikyti ir pagalvoti, ką gi iš tiesų aš turiu išmokti? Gal turiu išmokti atleisti? Gal atsiprašyti? Gal būti dėkingu? O gal turiu išmokti mylėti? Nepaisant savo patirčių, nepaisant į kumštį sugniaužtos širdies, baimės, nesaugumo. Nepaisant nepasitikėjimo savimi ir baimės būti paliktam, – vis tiek reikia išmokti mylėti. Nes dėl ko gi dar verta buvo belstis į šią Žemės mokyklą?
Apie žingsnius link meilės jau esu rašiusi, čia jie ne ką skiriasi, nei santuokoje ar santykiuose su vaikais. Pradėti galime, kad ir nuo atsiprašymo. Taip, nuo atsiprašymo! Po to, kai jau viskas aišku su tuo, kaip yra, po to kai jau priimti ir savo paties jausmai, ir tėvų liga, – laikas atsiprašyti!
Pavyzdžiui, tai gali skambėti taip: ,,Tėti (mama), atsiprašau tavęs už tai, kad net ir suaugęs tave smerkiu ir niekinu. Atsiprašau už tai, kad suverčiu tau visą kaltę ir atsakomybę už savo vidines ir išorines problemas; už tai, kad dabar, jau būdamas suaugęs, daug stipresnis ir išmintingesnis, vis dar elgiuosi kaip bejėgis vaikas ir vis dar niekuo neprisidedu prie tavo pasveikimo. Atleisk, kad matydamas tik tavo ligą, niekada taip ir nepamačiau tavęs“.
Toks štai paradoksalus kelias, nebenorintiems gyventi kaip NEIŠMYLĖTIESIEMS. O jeigu dar pavyktų padėkoti savo tėvams, bent jau už tai, kad esate gyvas, – atsigniaužtų ir paskutinis širdį spaudžiančio kumščio pirštas.
Prierašas, gyvenantiems su SAV. Jei atpažinote, kad jūsų gyvenimo draugas turi SAV sindromui būdingų simptomų, privalote apsišarvuoti kantrybe, nes sukurti patvarų emocinį ryšį su šiuo žmogumi tikrai nebus lengva. Gyvenant su SAV reikia nuolat įrodinėti, kad jumis galima pasitikėti. Būtinai turite laikytis savo žodžio ir nedalinti tuščių pažadų. Neverskite jo atvirauti. Atsivers, tik tuomet, kai pasitikės. Bet ir nevenkite paklausti apie jo vaikystės patirtį, tėvus. Stenkitės nesipykti, nes ginčai ir barniai stiprina SAV kaltės jausmą ir mažina pasitikėjimą, primena tėvų šeimą. Ginčus stenkitės arba nugesinti, arba spręsti ramiai racionaliai. Nuimkite nuo jo kiek galima daugiau atsakomybės. Reikalaukite, kad jis ilsėtųsi, nepersidirbtų, mokykite linksmintis, džiaugtis.
Informacijos šaltinis: http://www.gyvojipsichologija.lt/
Palikti komentarą