Daugelio mamų ir tėčių širdys plyšta, kai mylimą ir puoselėjamą mažylį tenka palikti kitų žmonių priežiūrai, arba darželyje. Šios „skyrybos“ – bene skausmingiausios, nes nei vaikas, nei tėvai dar nemoka būti atskirai, tačiau aplinkybės, ar, pavyzdžiui, moters poreikiai, verčia jas išgyventi. Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro, vaikų ir suaugusiųjų psichologė psichoterapeutė Vita Čioraitienė pasakoja, kad jaunas mamytes dažnai kankina dvilypiai jausmai – meilė savo vaikui, pareiga jų prižiūrėti, juo rūpintis, ir noras pabūti vienai, valandėlei ištrūkti į kirpyklą ar pas draugę. Yra mamyčių, kurios, atsiradus mažyliui, visiškai atsisako savo gyvenimo, nes skirtis su vaiku, kad ir kelioms valandoms, joms per sunku. Tačiau iš tiesų toks prisirišimas neretai duoda atvirkščią efektą, – pavargusi ir išsekusi mama dažniau suirzta, jaučiasi nelaiminga, dėl to kenčia ir vaikas.
Be abejo, mama yra gilioje simbiozėje su vaiku, bet labai svarbūs ir jos jausmai. Palikti vaikelį vyrui, močiutei, ar net auklei – nėra nuodėmė, tačiau moterys dėl to išgyvena ir jaučiasi kaltos. Iš tiesų, kūdikėlis neretai net pramiega tas kelias valandas, kol mamytės nėra šalia, tad jokios žalos jo psichikai nepadaroma. Išgyvenamas nerimas – labiau mamos problema, kai pykstama ant savęs. Tačiau reikėtų pagalvoti, kas geriau – 24 valandų per parą buvimo su kūdikiu nualinta mama, sėdinti su savo vaiku, ar nedidelė „vaistų“ dozė – valandėlė, skirta sau, po kurios mamytė išsiilgusi ir pailsėjusi vėl gali būti su mažyliu?
Visoms mamoms (ir tėčiams) reiktų suprasti, teigia psichologė psichoterapeutė V. Čioraitienė, – liūdėti, verkti išsiskiriant su vaiku yra normalu ir natūralu. Abiems pusėms. Juk vaikui ne tas pats, kad tėvai, kurie jam yra svarbiausi žmonės, išeina ir jo nesiveda kartu. Taigi, ašaros ir liūdesys tokiu atveju, – natūrali reakcija, beje, dažnai praeinanti netrukus po to, kai durys visgi užsidaro. Svarbu, kad mažas vaikas – yra tarsi radaras, gaudantis mūsų pačių jausmus ir parodantis juos. Kitaip tariant, neretai patys „neleidžiame“ savo vaikui likti namuose su aukle ar darželyje. Vaiko liūdesį, pyktį ir nerimą mes paskatiname savo reakcijoms, kurių kartais net nepastebime, ir kurios kyla dėl ambivalentiškų meilės mažyliui ir pykčio dėl poreikių ribojimo, jausmų. Paprasčiau kalbant, neretai vaiko ašarytės – tai mamos reakcija, kurią jos mažasis „atspindi“.
Tad jei vaikas „nepripranta“ prie naujos auklės, susimąstykime, ar tik nėra taip, kad mes patys nesam pasiruošę palikti mažylio su ja, tačiau sau to nepripažįstame? Juk atsiskyrimas nuo vaiko kelia baimę mums patiems! Vėliau tai labai gerai matoma, kai pas psichologą atėjusios mamos su užslėptu pykčiu ar pavydu pasakoja, kad jų vaikas visgi PASILIKO su ta moterimi, ar tame darželyje, ir jų NEPASIGEDO. Čia praverstų vienos amerikiečių psichologės patirtis. Ji primena, kad vienas pirmųjų vaikų žaidimų – slėpynės. Vaikams patinka, kai mama dingsta – atsiranda, dingsta – atsiranda, – taip jie mokosi atsiskyrimo, ir sužino, kad mamytė grįš. Perkėlus tokį žaidimą į realų gyvenimą reikėtų nepamiršti vaikų užtikrinti, kad dabar mama išeina, bet kiek vėliau ji grįš.
Ką daryti, kad skirtis su vaiku būtų nors kiek paprasčiau? Visų pirma, pripažinti sau ir pasakyti mažyliui, kad liūdėti skiriantis yra normalu, ir kad jūs taip pat išgyvenate šį liūdesį, kaip ir vaikas. Leiskime sau ir vaikui liūdėti ar verkti, jei to norisi. Atvedę į darželį, „nenumeskime“ mažylio prie vartelių, neišeikime paslapčiomis ir nebėkime nuo klykiančio vaiko. Geriau iš anksto papasakokime jam, kaip ir kas vyks: „rytoj ryte eisime į darželį. Man liūdna, tačiau turėsi ten pabūti, kol aš dirbsiu. Kai nueisime, nuvesiu tave į grupę ir pabūsiu dešimt minučių, tačiau po to turėsiu eiti į darbą, o vos baigusi, iškart tavęs atvažiuosiu. Be to, dieną galime susiskambinti“. Kalbėkite ne tik apie tai, kad skirtis liūdna,bet ir apie tai, kaip džiaugsitės vėl susitikę. Jei vaikas ašaroja, – nedrauskite verkti. Nesakykite, kad jis elgiasi „kaip mažiukas“, nesielkite nekantriai ir leiskite jam išgyventi atsiskyrimą. Tačiau nustatę, pavyzdžiui, 10 minučių „išsiskyrimo termin?“, jo laikykitės, ir iškart po to kiek galima ramiau išeikite. Jei davėte pažadą grįžti iki tam tikros valandos, privalote jį tęsėti. Pamiršti pažadai vaiką labai traumuoja, mažieji tai priima kaip išdavystę, kuri sukelia nepasitikėjimą suaugusiais. Apskritai, jei norite, kad į išsiskyrimą vaikas reaguotų ramiai, visų pirma, ramiai į jį reaguokite patys, ir ne tik išoriškai. Svarbu turėti kantrybės mokant savo vaiką, kad išsiskyrimas – gyvenimo ir augimo dalis, ir kiekvienas žmogus – mažas ar suaugęs turi savo poreikių. Kad nereikia visiškai atsisakyti savęs dėl vaiko, nepamirškite ir patys. Be to, klysti auklėjant mažylį, yra žmogiška, tad nesistenkite visada būti tobulais. Jei ketiname mažylį palikti su aukle ar darželyje, gali būti naudinga kelias dienas skirti pratinimui, – pabūti kartu šalia vaikų, pažiūrėti, kaip vaikas jaučiasi.
Vaikui svarbi garantija – ar mama mane myli, jei palieka? Ar ji grįš, ar aš jai rūpėsiu? Itin stipriai mažyliai išgyvena, jei mama išvyksta ilgam, pavyzdžiui, – uždarbiauti į užsienį. Tad negerbti mažųjų ilgesio negalima, juo labiau, – ar patys mes nesiilgime?.. Tačiau ir užsidaryti nuo pasaulio nebūtina, juk tik laimingi tėvai – tai ir laimingi vaikai.
Saulė Gradaitė / vppc.lt
Informacijos šaltinis: psichika.eu
Palikti komentarą