Muzikos mokyklų auklėtinių vertinimas pažymiais susilaukia kritikos strėlių: specialistai vis garsiau pradeda kalbėti apie tai, kad šios srities mokinių vertinimas pažymiais yra ydingas. Anot jų, dėmesys turi būti kreipiamas ne į galutinį rezultatą, bet į mokinio pažangą, jo, kaip asmenybės, individualų augimą. Kriterijai, kuriais šiuo metu turi būti vertinama mokinio pažanga ir jo pasiekimai muzikos mokyklose, praktiškai retai įgyvendinami.
„Analizuodama paskelbtus vertinimo kriterijus pastebėjau, kad jie formuojami ne pozityvia linkme, t. y., ką mokiniui pavyko padaryti, įgyvendinti ar pasiekti, tačiau negatyvia – vertinant, ko trūko, ko nebuvo, kiek klaidų padarė ir t. t. Tai tikrai galime pavadinti ne vertinimo, o nuvertinimo sistema. Ir tai turbūt ne tik muzikos ir meno mokyklų problema, tačiau sisteminė, apimanti visą švietimo sektorių“, – įsitikinusi Tarptautinę mokytojų dieną Šiaulių universitete apgintos disertacijos „Formalusis mokinių vertinimas neformaliajame muzikiniame vaikų švietime: mokinių, mokytojų ir tėvų patirtys“ autorė, muzikos pedagogė dr. ASTA KRIŠČIŪNAITĖ–VOLBIKIENĖ.
Turbūt visi užaugome vertinami vienokiais ar kitokiais pažymiais tiek bendrojo lavinimo mokyklose, tiek neformaliojo švietimo įstaigose, tai tarsi leido mums patiems įsivertinti bendrame kontekste, konkuruoti su kitais. Kokie šios mokinių pasiekimų vertinimo sampratos privalumai ir trūkumai?
Ši vertinimo samprata artima tikrai daugeliui. Įsivertinimas kontekste atliekamas dviem būdais: pagal konkrečius kriterijus, standartus ir lyginantis su kitų mokinių rezultatais, iš ko išplaukia ir paminėtoji konkurencinė aplinka. Tačiau akivaizdu, kad „kontekstas“ Lietuvoje sulaukia vis daugiau kritikos dėl savo spragų, netobulumo. Tai galime visi akivaizdžiai pastebėti, tarkime, brandos egzaminų sesijos metu. O lyginimasis su klasės draugais gali sukelti ir nemažų problemų, tapti trukdžiu tobulėti ar priežastimi jaustis menkesniu už kitus klasės draugus. Todėl lyginimasis – beprasmis, nes kelia abejonių savo verte.
Šiandien vis labiau dėmesys fokusuojamas nebe į ugdytinių pasiekimus ir akademinius rezultatus, bet į individualią mokinio pažangą, asmenybės ūgtį, patį mokymosi procesą, o ne galutinį rezultatą, kuris šiuolaikinio ugdymo kontekste tampa proceso pasekme, atsisakant poreikio rezultatą matyti kaip ugdymo(si) tikslą. Vertinimas savo prasme turi padėti mokytis, o ne būti pagalba mokant. Čia esminis skirtumas tarp buvusios ir įsitvirtinančios vertinimo sampratos. Šiandien esame lūžio epicentre.
Deja, bet tenka pastebėti, kad formuojantys švietimo politiką Lietuvoje asmenys mokinio pažangą traktuoja kaip pasiekimų sudedamąją dalį. Tai reiškia, kad pažangą taip pat norime sunorminti, nepripažįstant pasiekimų ir pažangos vertinimo lygiavertiškumo. Ir čia dingsta įvairovė, dingsta vaikas, jo prigimtiniai, fiziniai ir mentaliniai gebėjimai, talentai! Lieka tik skaičiai, kurie, galiu patvirtinti, turi tiesioginį poveikį vaiko savivertės formavimuisi, provokuoja diskriminaciją ir trikdo kiekvieno vaiko teisę į kokybišką švietimą.
Kaip neformaliajame muzikiniame vaikų švietime mokiniai yra vertinami dabar ir kokie taikomi vertinimo kriterijai?
Neformaliajame muzikiniame švietime – muzikos ir meno mokyklose – vertinimo sistema yra standartizuota, teisiškai vis dar besiformuojanti ir paliekanti daug erdvės vertinimo kriterijus bei vertinimo būdus pasirinkti pačioms mokyklų bendruomenėms. Tačiau siekis užtikrinti vienodą ugdymo kokybę visose Lietuvos muzikos mokyklose išlaiko bendrą vertinimo pažymiais tradiciją, mokinio gebėjimus tikrinant nusistovėjusiomis standartizuotomis formomis: atsiskaitymais, egzaminais ir pan., kurios orientuotos į aukščiausius profesionalumo standartus, įveikiamus tik keletui procentų besimokančiųjų. Pedagogai tvirtina, kad kartelė seniai nuleista, bet, deja, tenka pripažinti, jog lubos išlieka pakabintos vis dar ganėtinai aukštai ir neretai vaikus mėginama prie jų pritempti.
Mano atlikto tyrimo metu paaiškėjo, jog kriterijai dažniausiai būna tik formaliai pateikti oficialiuose mokyklos dokumentuose, paskelbti mokyklų internetinėse svetinėse, tačiau praktiškai retai įgyvendinami. Mokytojai teigia, kad ir jiems patiems neretai būna neaišku, kokie visgi kriterijai lemia galutinį mokinio rezultatą viešų atsiskaitymų metu. Paskęstama konkurencinėse derybose, mokinio įvertinimą tapatinant su savo, kaip profesionalo, įsivertinimu ir kompetencija dirbti pedagoginį darbą. Jie pažymį supranta kaip instrumentą kitų nuomonei apie save formuoti. Tačiau analizuojant paskelbtus vertinimo kriterijus pastebėjau, kad jie formuojami ne pozityvia linkme, t. y. ką mokiniui pavyko padaryti, įgyvendinti ar pasiekti, tačiau negatyvia – ko trūko, ko nebuvo, kiek klaidų padarė ir t. t. Tai vienareikšmiškai galime pavadinti ne vertinimo, o nuvertinimo sistema. Ir tai turbūt ne tik muzikos ir meno mokyklų problema, tačiau sisteminė, apimanti visą švietimo sektorių.
Savo disertacijos darbe atskleidžiate, kad Lietuvos muzikos mokyklose iki šiol taikoma vertinimo sistema neatitinka neformaliojo vaikų švietimo ir muzikinio ugdymo specifikos, todėl vertinimas pažymiais yra ydingas. Pakomentuokite plačiau, kodėl?
Pirmiausia todėl, kad pažymiu galime įvertinti tik rezultatą, pasiekimą. Vadinasi, jis yra pernelyg siauras kaip vertinimo būdas apskritai, kalbant apie individualizuoto pažangos vertinimo poreikį. Muzikiniame ugdyme vyraujantis rezultatų vertinimas susijęs su emocijomis, nenuspėjamumu, subjektyvumu ir individualia asmens mokymosi kokybe. O pažymys čia siejamas su racionalumu, nuspėjamumu ir kiekybine išraiška, kas iš esmės ir lemia mokinių vertinimo specifiškumą ir sudėtingumą muzikos mokyklose. Mus ištikusi visiška kontroversija, kuri paralyžiuoja visą vertinimo procesą. Dėl to susiformuoja visiškai kitokios mokinių vertinimo prasmės.
Būtent kokybinio tyrimo metodologijos pasirinkimas užtikrino galimybę pažvelgti jautriau ir giliau į šį fenomeną. Formalusis mokinių vertinimas tampa stipriu socialiniu įrankiu, siekiant integruoti vaikus į pokyčiams besipriešinančią sistemą, nepripažįstant jų įvairovės, kiekvieno vaiko, ateinančio į muzikos mokyklą lavinti ne tik profesinių, tačiau ir socialinių, edukacinių ir, svarbiausia, asmeninių kompetencijų, unikalumo. Tai vyksta ne sistemą pritaikant prie kiekvieno besimokančiojo, o besimokančiuosius stengiantis pritaikyti prie sistemos. O tai gali baigtis ir labai skaudžiomis patirtimis, su kuriomis taip pat teko susidurti atliekant tyrimą.
Papasakokite plačiau, kokios tos skaudžios patirtys?
Greta pozityvių patirčių, kokybinis tyrimas atskleidė ir tai, kad vaikai, besimokantys muzikos mokykloje, patiria tiek fizinį, tiek emocinį smurtą, patyčias, diskriminaciją dėl fizinių, mentalinių ir prigimtinių gebėjimų, šeimos socialinės padėties ir pan. Apie tai kalbėjo tiek patys pedagogai, tiek vaikai ir net patys tėvai, dalindamiesi savo patirtimis. Tenka apgailestauti, kad šis reiškinys neretai vis dar priimamas kaip tam tikra norma, kaip natūrali patirtis „stiprinant asmenybę“, kurią dažniausiai yra įgiję ir patys pedagogai bei tėvai savo mokymosi laikotarpiu, ir, negavę pozityvios intervencijos, šiais klausimais šiandien veikia savo patirties pagrindu. Iki šiol stokojame gebėjimų identifikuoti ir pripažinti tokių patirčių žalą asmenybės raidai, savikūrai, socialinei sąveikai. Toleruojame smurtą. Retam pavyksta atpažinti minėtus procesus, o atpažinusiems visgi stinga valios tai paviešinti dėl Lietuvoje įsišaknijusios „tylėjimo“ ir „baimės“ kultūros. Dažniausiai pasirenkama pakeisti pedagogą arba apskritai palikti ugdymo įstaigą.
Pažymys iki šiol yra turbūt ir ženklas tėvams apie jų vaikų atitinkamą žinių įsisavinimą. Kaip turėtų būti vertinami moksleiviai neformaliajame ugdyme?
Tėvams pažymys dažniausiai yra rodiklis, ar reikia repetuoti namie, ar ne (juokiasi). Jie vaiko vertinimui muzikos mokykloje tikrai skiria mažesnį dėmesį nei bendrojo ugdymo mokykloje. Ir vyraujančią kontroversiją vertinimo klausimais puikiai jaučia, kartais net labiau nei patys pedagogai. Atsakant, kaip turėtų būti vertinami mokiniai neformaliajame muzikiniame švietime, norėčiau pradėti nuo tikslų. Jie turėtų būti ilgalaikiai, o ne trumpalaikiai, kaip dažniausia yra dabar. Turėtume matyti didesnę perspektyvą, nei pasiruošimą koncertui, festivaliui, atsiskaitymui ar konkursui.
Kitas žingsnis – neapsiriboti pasiekimų vertinimu. Būtina daugiau dėmesio skirti individualios pažangos vertinimui, nuolatiniam stebėjimui, reflektavimui ir būtinai pozityviam grįžtamajam ryšiui. Būtina išplėsti vertinimo būdų spektrą, čia pasitarnautų vertinimo aplankai, portfolio, kurie turėtų neapsiriboti tik profesine pažanga. Turėtume apimti socialinę, edukacinę ir asmeninę pažangą – visumą. Dar vienas svarbus elementas, kuris išlaisvintų neformalųjį muzikinį vaikų švietimą, – laiko suvaržymų atsisakymas. Turiu omeny mokymąsi ne klasėmis, kaip yra dabar, tačiau lygmenimis, kuriuos vaikai galėtų peržengti individualiu tempu.
Ar tokių pavyzdžių yra kitose šalyse?
Taip. Kalbant apie mokymąsi lygmenimis, puikus pavyzdys – Didžioji Britanija. Ir ten vaikai, norėdami kopti į aukštesnį lygmenį, turi taip pat atlikti rekomenduojamą repertuarą, tačiau egzaminą laiko egzaminų centruose, kur juos vertina kompetentingi vertintojai, ir čia turiu omenyje vertinimą ne muzikine prasme, o tokį vertinimą, kurio labiausiai ir pasigendu Lietuvoje. Mano tyrinėtose šalyse pačių pedagogų vertinimo kompetencijoms skiriama daug dėmesio. Tarkime, Suomijos muzikos mokyklų tinklas labai panašus į mūsų, net ir vertinimo sistema, tačiau radikaliai skiriasi požiūris į jos taikymą ugdymo procese. Akcentuojama kiekvieno besimokančiojo meninė pažanga, kurios siekiama individualizuojant mokinių vertinimą muzikos mokyklose. Todėl atsižvelgiama į kiekvieno vaiko prigimtinius, fizinius, mentalinius gebėjimus, vertinimą traktuojant kaip skatinantį ir motyvuojantį tobulinti ugdymo procesą, padedantį kiekvienam mokiniui sėkmingai įsitraukti į jį ir jame aktyviai dalyvauti.
Neretai pokyčiams priešinamasi, bet jei būtų keičiama vertinimo sistema neformaliajame ugdyme, kaip manote, ar pedagogai lanksčiai į tai žiūrėtų?
Manau, į visus pokyčius mokytojai žiūrėtų lanksčiai, jeigu su jais kas nors tartųsi. Labai paprasta. Mes įpratę priimti sprendimus stichiškai, nepasvarstę, o svarbiausia – neišdiskutavę. Mano nuomone, tai yra esminis pasipriešinimo svertas. Kuomet švietimo politikai kalba apie siekį pedagogo profesiją padaryti prestižine, oria, tai, ko gero, būtų puikus pavyzdys jiems pirmiems su pedagogų bendruomene elgtis kaip su prestižinį darbą dirbančia ir oriai.
O kaip atliktas tyrimas pakeitė Jūsų supratimą apie vertinimą, gal kažką jau dabar darote savo darbe kitaip nei anksčiau?
Ką tikrai darau, tai sąmoningai dirbu su vaikų saviverte padedant muzikai. Žmonių savivertės puoselėjimas mūsų šalyje yra didelė spraga apskritai – tai turbūt lemia ir mūsų laimės indeksą, savižudybių, priklausomybių mastą, skyrybų skaičių; deja, bet nežinia, kada ji bus panaikinta. O ar pakeitė mano supratimą? Tikrai pakeitė, ir ne tik supratimą apie vertinimą, tačiau apskritai kitoje šviesoje pamačiau vaikus, besimokančius muzikos ir meno mokyklose. Jie savyje turi tiek daug puikių savybių, tačiau per ribotą sistemą ne visada pamatome juose glūdinčius turtus. Kitoje šviesoje pamačiau mokytojus, kurie tapę tiesiog sistemos įkaitais, nepavargstančiais laukti ir neprarandančiais tų paskutinių kantrybės lašų. Jie – tikri mano atlikto tyrimo herojai. Ir begaliniai esu jiems dėkinga, kad išdrįso kalbėti. Nes tik atpažinę problemas, galime imtis jas spręsti.
Po atlikto tyrimo pradėjau dažniau paskambinti mokinių tėvams ir pasidžiaugti jų atžalomis. Net negalėjau įtarti, kaip tėvai jaučiasi, telefono ekrane išvydę mokytojo vardą ar pavardę, kol jie patys tuo nepasidalino – pasirodo, dažniausiai tokiais skambučiais jie sulaukia tik nusiskundimų arba prašymo susimokėti už mokslą. Taip pat pastarieji penkeri studijų metai ir disertacinis tyrimas pakeitė mano požiūrį į pedagogų rengimą, todėl dirbdama su studentais – būsimaisiais muzikos pedagogais – turiu tikslą padėti išmokyti mokytis, parodyti, kad mokslas – patrauklus ir neišvengiamai reikalingas norint susiorientuoti, atsirinkti ir išlikti šiais nuolatinių permainų laikais, kai vienintelis pastovumas yra nuolatinis kismas.
Savo tyrime analizavote mokytojų, mokinių ir jų tėvų patirtį neformaliajame ugdyme. Ką pastebėjote?
Pirmiausia, kad stinga tyrimų šioje srityje ir kad yra uždelsta priimti daugelį svarbių sprendimų, todėl kaip tyrėja turiu jau naujų idėjų, naujų projektų savo galvoje. Tačiau ledai po truputį juda ir tikrai pozityvia linkme. Bendruomenės tampa vis atviresnės, o tai jau didelis žingsnis, daugelį metų buvus atskirtyje, paskendus reformų sūkuryje. Vis labiau išmokstame įsiklausyti vieni į kitus, stengiamės bendradarbiauti ir būti daugiau dėl vaikų, o ne dėl išgyvenimo. Visada sakiau, kad vieni patys esame apversti tušti indai, tik būdami atviri galime nuveikti didelius darbus. Ką visi mes ir padarėme: mano šeima, disertacijos moksliniai vadovai, neoficialūs konsultantai, draugai, bendraminčiai ir bendražygiai, ir galiausiai visi tyrimo dalyviai, kurių balsu šiandien turiu privilegiją kalbėti.
Palikti komentarą