Tęsiam temą apie vaikus ir tėvus. Kadangi pas mane jau tokia kaip ir liga stebėt vaikučius, tiek mažus, tiek suaugusius, mus pačius, atkreipiau dėmesį dar į vieną gan dažnai pasitaikantį momentą. Kai vaikas , maždaug iki 5 metukų, krenta ir susitrenkia ne itin skaudžiai, be traumų, verks jis ar atsistos ir nueis toliau, priklauso nuo to, kokia aplinkos(tėvų) reakciją į jo nutikimą. Nuo pat mažens į vaiko tokias patirtis reaguodavom ir reaguojam arba neutraliai arba „ups, zuikį pagavai. Na, dabar atsistok.“ Palydydim šypsena ir palaikymu, „kad nieko tokio, viskas gerai“, jei reikia apkabinam, paguodžiam. Ir vaikas pamatęs mūsų reakcijas, reaguoja į tuos nukritimus su šypsena, atsistoja ir daro tai ką daręs. Būna ir išimčių. Tai tapo natūraliu mokymosi procesu. Aišku, visai, kas kita su rimtais susižalojimais. Bet ir čia galima labai sušvelninti vaiko reakcijas. Svarbiausia tinkama tėvų reakcija. Svarbu prie vaiko prieit, leist suprast jam, kad jis ne vienas, paguosti, nurmaninti, būti šalia, kol vaikas tai išgyvens. Leisti tai išgyventi.
Dažnai tenka matyt tėvų reakcijas, dažniau mamyčių. Jos taip išsigąsta, kai vaikas krenta, net jaučiasi energiją, kad vaikas iškart ima verkti, ne dėl to, kad nukrito, o dėl mamos reakcijos, o pats nukritimas buvo minkštas, ant užpakaliuko. Mamyčių jautrumas, kuris labiau išgąsdina, nei pats įvykis. smile emoticon Čia mamytės turėtų šiek tiek pasistengt susitvarkyt su reakcijom, jei nenorima vaikus užaugint bailiukais.
Visgi tenka sutikt ir tėvų, kurie vaikus baudžia už jų klaidas, muša, šaiposi. Taip vaikas patiria daug žalos, kurią vėliau labai sunku ištaisyti. Negana to, kad suklydus gaut supratimą ir palaikymą, vaikas yra bariamas, mušamas. Taip jis patiria dvi nelaimes. Tuo pačiu jam siunčiama žinutė, kad KLYSTI NEGALIMA, už klaidas būsi baudžiamas. Pvž: Nenukrisk – Išsitepsi! – Aš sakiau, kad nukrisi! Pažiūrėk, kokios dabar tavo kelnės! (Pliaukšt per užpakalį), nemoki vaikščiot kaip žmogus! Daugiau nesivesiu į lauką! ir panašios situacijos. Viso šito pasekmės užaugus – tai nepasitikėjimas savimi, baimė rizikuoti ar pažinti naujoves, kompleksai.
Ypač tai dabar aktualu, kai mamos vaikus aprengia lyg į madų šou eitų, neduok Dieve išsiteps, gi nebegražu bus. Tai ar mes vaiką vedamės į lauką pažaist, kad jis pažintų pasaulį, klysdamas ir besimokydamas? Ar mes einam pasipuikuot vaiku, gaut dėmesio? Apsispręskim. O gal jūs galvojat, kad vaikui rūpi drabužių švarumas? Prekinis ženklas? Jam svarbu, kad kakaliuko kelnėse nebūtų, nes šis gali trukdyt vaikščiot, ne daugiau.
Man patiko pavyzdys daugiavaikės šeimos, kur vaikai vaikšto nuplyšusiais, paprastais rūbais, duodasi lauke sau laisvai, grįšta purvini, juos perrengia vėl tokiais pat rūbais nuskalbtais ir jokio vargo. Ir jie laimingi ne dėl rubų, o dėl vaikystės, kuri nesuvaržoma dėl nesusipratusių tėvų, kurie labiau vertina rūbus, nei vaiko vaikystės patirtį.
Mamytės ir tėveliai, atsipalaiduokim ir leiskim vaikams džiaugtis vaikyste, leiskim jiems klysti, mokytis, pažinti pasaulį. Neatimkim vaikystės iš jų. Švieskimės, ugdykimės savyje supratimą, užuojautą vaikų atžvilgiu. Padėkim jiems.
2015 06 29
Nuotraukoje sūnus susipažįsta su automobiliu. ( Nuotr. (fotografas Mindaugas Šerna )
Straipsnį parengė Mindaugas Šerna.
Palikti komentarą