Prieš kurį laiką „New York Times“ paskelbė Davido Brookso straipsnį, kuriame šis komentavo du svarbiausius šiandienos įsitikinimus apie vaikų auklėjimą. Pasak šio autoriaus, šiandien vaikai kur kas labiau nei anksčiau giriami bei intensyviau nei bet kada ugdomi. Auklėjimo stilius, kai tėvai labai daug investuoja į vaiko įgūdžius ir labai palaiko emociškai, pasiekus tai, kas, tėvų įsitikinimu, vaikui bus naudinga gyvenime, D. Brooksas įvardija kaip meritokratiją. Tamsioji jos pusė, pasak autoriaus, žinia, įsitvirtinanti vaiko sąmonėje, kad tėvų žavėjimąsi ir meilę reikia „užsidirbti“ vystymusi ir gabumų demonstravimu. Vaikai tokiose šeimose ima manyti, kad vaikystė – tai vaidinimas, ir tampa pernelyg paveikti baimės nepatikti. Jie nėra nelinkę rizikuoti, jaučiasi nevisavertiški, o suaugus šios savybės tik stiprėja.
Natūralu, kad tėvai trokšta padėti vaikams pasiekti sėkmę. Klausimas – kaip padėti vaikams tobulėti ir kurtis galimybes laimingam gyvenimui, kartu nedarant tos žalos, apie kurią perspėja Brooksas. Dar 2004 m. buvo paskelbta novatoriška Martino Seligmano ir Christopherio Petersono knyga apie vaikų auklėjimą „Charakterio stiprybės ir dorybės“. Joje įvardyti 24 asmenybės bruožai, vadinamosios charakterio stiprybės, kurios skirtingai reiškiasi kiekvienam žmogui. Ir jos dažnai būna sėkmės bei pasitenkinimo priežastimi. Charakterio stiprybių unikalus rinkinys suformuoja kiekvieno žmogaus psichologinį profilį, kuris yra svarbi amsnes tapatybės dalis. Kai veikla atitinka mūsų psichologinį profilį, jaučiame kur kas gilesnį pasitenkinimo jausmą nei tada, kai neblogai sekasi tai, kas nėra su mūsų charakterio stiprybėmis susiję. Taigi labai svarbu ne tik tai, kad vaikai ugdytųsi gabumus, leidžiančius ko nor spasiekti gyvenime, bet ir to, kad jiems sektųsi būtent toje veikloje, kuri jiems patraukli ir atrodo prasminga. Sėkmė be pasitenkinimo – nėra geras rezultatas.
Yra daug atvejų, kai, regis, puikią karjerą padarę sportininkai, menininkai, mokslininkai pasakoja, jog tėvai labai rūpinasi jų lavinimu, nekreipdami dėmesio į vaikų polinkius ar charakterio stiprybes. Noras įtikti tėvams, stipri valia padėjo šiems jaunuoliams „pasiekti sėkmės“. Tačiau pasakotojai pripažįsta, kad buvo ne vienas laikotarpis, kai jie jautėsi ne tiek laimingi dėl savo pasiekimų, kiek sutrikę.
Niekad nedrąsinti domėtis ir tyrinėti, kokia veikla juos įkvepia, žavi ir yra reikšminga, vaikai vystosi beveik nesivadovaudami vidiniu kompasu. Jie orientuojasi pagal išorinį kompasą, suformuotą iš svetimų lūkesčių ir sėkmės suvokimo, o vidinis kompasas tyliai pasitraukia už balsų ir nuomonių kakofonijos.
Charakterio stiprybių tyrimai rodo, jog labai svarbu, kad žmonės lavintų būtent tai, kas yra jų unikalus psichologinis profilis, tik tuomet jie patiria kur kas daugiau pasitenkinimo savo veikla, yra linkę palaikyti tvirtesnius santykius su kitais žmonėmis, atranda profesinėje veikloje malonumą ir prasmę. Svarbu ne tik tai, ką vaikas „gali“ pasiekti, bet ir tai, ką jis „nori“ veikti. Tad tėvų užduotis yra ne tik padėti vaikui sėkmingai konkuruoti su kitais, bet pirmiausia padėti jam atpažinti savo vidinį kompasą, kuris leidžia suprasti ne tik, ką jis „gali“ padaryti gerai, bet ir tai, kaip jis „nori“ paskirstyti talentus, laiką ir energiją.
Ši alternatyva meritokratiniam ugdymui gali būti vadinama ontologiniu ugdymu. Tai pagalba vaikams pirma išmokti gerai jaustis, o tik paskui rūpintis sėkmingo elgesio modeliais. Gera žinia tėvams yra ta, kad, nors iš dalies charakterio stiprybės yra sąlygotos genetiškai, nemaža dalimi jos gali būti įgytos per kryptingą ugdymą. Tėvai gali įdiegti charakterio stiprybių vaikams. Dar svarbiau, jie gali ir turėtų padėti vaikui atpažinti sąvąjį psichologinį profilį. Tėvai gali padėti vaikui išugdyti „augimo mąstyseną“, norą tobulėti, kuris siejamas ne tiek su noru kam nors įtikti, kiek su gera savijauta. Tėvai turi daug galimybių, kaip padėti vaikams eiti keliu į laimę. Ar tai ne nuostabu?
Pagal Psychology Today parengė Indrė Lisauskaitė-Stonienė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą