Jeigu nežinote, kaip reaguoti į neprašytus patarimus ir įkyrius aplinkinių klausimus apie jūsų vaiką, šitas straipsnis jums. Patyrusios mamos dalinasi savo idėjomis.
Pasitaiko, kad aplinkiniai jaučia būtinybę išsakyti savo nuomonę netgi tada, kai niekas jų neprašo. „Mamyte, uždėkite vaikui kepurę, jis juk peršals!“, „Kodėl toks didelis berniukas su sauskelnėmis?“… Erzinančių patarimų ir pastabų sąrašą galima tęsti iki begalybės. O tokie klausimai, kaip „Oi, turite dvi mergaites, kada berniuką gimdysite?“, „Kodėl su jumis tėtis niekada neina pasivaikščioti?“ gali ilgam išvesti iš kantrybės. Mes apklausėme mamas socialiniame tinkle, kaip jos elgiasi ir ką atsako panašiose situacijose.
Pirmoji taktika. Ignoruoti
– „Geriausia ir protingiausia, mano manymu – nutylėti. Pats geriausias protingo suaugusio žmogaus atsakas – tiesiog neatsakyti. Mes neprivalome niekam nieko aiškinti ir atsakinėti į kiekvieną klausimą. Įdėmiai pažvelgiu į „patarėją“ ir nueinu.“
Antroji taktika. Išsisukti nuo atsakymo arba mandagiai sutikti
Visa netaktiškos pastabos esmė – tai ne išgelbėti pasaulį, o pademonstruoti aplinkiniams, koks galingas pastabas dalinančio žmogaus intelektas. Dėl to galima naudoti dvi taktikas.
Atsakykite visiems akivaizdžiu argumentu: „Kodėl toks didelis berniukas su sauskelnėmis?“ – todėl, kad į kelnytes gali pridaryti.
Mandagiai pritarkite – taip, mes apsvarstysime jūsų pastabą, dėkoju.
Svarbiausia – išsaugoti nuotaiką – nusišypsoti ir nesivelti į debatus su patarėjais.
– „Patarimus ir pastabas dalina, kaip taisyklė, pagyvenusio amžiaus žmonės. O mane mokė pagarbos vyresnei kartai. Dėl to padėkoju, tačiau padarau, kaip man reikia.“
– „Jei sutinku tokius žmones, paprastai nusišypsau, linkteliu galva ir einu toliau. Jeigu žmogus neatsikabina, padėkoju už patarimą ir pažadu, kad būtinai surasiu būdą, kaip juo pasinaudoti.“
Trečioji taktika. Sugėdinti patarėją
– „Mano dukra dėl ligos labai greitai pavargsta ir periodiškai prašosi ant rankų. Atsiranda žmonių, kuriems būtinai prireikia ją sugėdinti už tai, kad tokia didelė, o iki šiol ją mama ant rankų nešioja. Mano atsakymas: „Panašu, kad jums mama niekada nepasakojo, jog būna neįgalių vaikų… Tai štai, mano vaikas greitai pasveiks, o jūsų netaktas su jumis ir pasiliks“. Oponentas dažniausiai paraudonuoja, atsiprašo ir išnyksta iš horizonto. O man išlieka viltis, kad sekantį kartą tas žmogus gerai pagalvos, prieš lįsdamas prie kitų su savo be galo išmintingomis pastabomis.“
Ketvirtoji taktika. Atsakyti baisiai protinga arba netikėta fraze
– „Nepamenu, kur skaičiau, bet labai patiko atsakymas į netaktą: „Mama mane išmokė, kad bet koks vertinantis argumentas turi tapti elgesio modifikatoriumi“. Vaikams šitaip, aišku, neatsakysi, o štai suaugusiems – pats tas.“
– „Ne kiekviena mintis, kuri šauna į galvą, turi būti išsakyta“ – būtent taip ir atsakau į netaktiškus klausimus. O kartą, kai uždavė kvailą klausimą „Kodėl jūsų vaikai tokie nepanašūs vienas į kitą? Jie nuo skirtingų vyrų?“, atsakiau „Mane vaikystėje išmokė, kad į netaktiškus klausimus galima neatsakinėti“. Pašnekovė pakeitė temą“.
– „Mano draugė mėgsta kartoti: „Patarčiau man nepatarinėti“.
Penktoji taktika. Sakyti teisybę
– „Kodėl nemaitini krūtimi?“ Atsakau sąžiningai – užsidirbau mastitą, dėl to maitinimas nutrūko. „Kodėl nenorite antrojo?“ – todėl, kad sveikata neleidžia. Ir taip toliau. Kaip taisyklė, atsikabina.
Šeštoji taktika. Duoti atkirtį, kartais grubų
– „Į nekorektiškus klausimus atsakau: „Į visus jūsų grubius žodžius turiu tokį pat chamišką atsakymą. Norite išgirsti?“
– „Viena kolegė užkankino ir mane, ir mano sūnų pastabomis dėl mudviejų liesumo. Kartą neiškenčiau: „Nenoriu, kad mudu su sūnumi būtume tokie riebūs kaip tu“. Kolegė įsižeidė, tačiau daugiau nebelenda.“
O kaip atsikertate chamams jūs?
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą