Vaikas bijo naujos veiklos

„11 metų sūnus niekaip neišsirenka jokio būrelio, nes bijo imtis bet kokios naujos veiklos, bijo eiti į naują kolektyvą vienas, be mamos. Vedžiau ir vienur, ir kitur, ir į sporto, ir į meno būrelius, bet jam niekas netinka – per dideli reikalavimai, per griežti vadovai… Nori tiesiog sėdėti namie. Kaip jį paskatinti įveikti savo baimes, labiau pasitikėti savo jėgomis?“

Baimė patirti nesėkmę

Niekas nenori patirti nesėkmės. Ši baimė – patirti nesėkmę – dažniausiai pasireiškia pasyviu elgesiu, atsargiu požiūriu į viską, kas nauja, atsisakymu išbandyti savo jėgas neįprastose situacijose.

Vengimas visko, kas nauja, tampa problema tada, kai pasidaro įprastu elgesio būdu ilgą laiką.

Priežasčių, kodėl vaikas taip elgiasi, gali būti daug: per dideli suaugusių žmonių reikalavimai, lyginimas su kitais vaikais, dažnas klaidų nurodinėjimas (vaikui tai reiškia nurodymą į jo asmeninį nevisavertiškumą) ir t. t.

Nesėkmės baimė gali susiformuoti ir dėl per didelės suaugusiųjų globos. Jeigu tėvai pernelyg aktyviai saugo vaiką nuo bet kokių nesėkmių, jis gali save suvokti kaip žmogų, kuriam nuolat reikia išskirtinio dėmesio ir rūpesčio – vadinasi, negabų.

Atkreipkite sūnaus dėmesį į tai, kas jam sekasi įvairiose srityse, palaikykite jo bandymus imtis bet kokio naujo darbo. Neskubėkite iškart siūlyti savo pagalbos tose situacijose, kuriose jis gali susitvarkyti pats.

Nečiūčiuokite

Psichologai atkreipia dėmesį, jog šiuolaikinės mamos pernelyg čiūčiuoja ir glosto savo vaikus, taip iš jų darydamos bejėgius. Stimuliuokite vaiką būti savarankišką, skatinkite jį veikti ir kurti. Jis turi išmokti įveikti sunkumus, atitinkančius jo amžių. Vaikas niekada nenorės įveikti jo kelyje pasitaikiusių kliūčių, jeigu nejaus, jog tai būtina, kad to už jį nepadarys tėvai.

Psichologų rekomendacijos

* Leiskite jausti ir reikšti savo jausmus. Nerimauti prieš naują veiklą yra normalu.

* Leiskite vaikui būti vaiku ir tikėtis jūsų paramos, tačiau nešalinkite visų sunkumų atžalai iš kelio.

* Leiskite rinktis iš kelių variantų.

* Leiskite „susimauti“ ir rinktis iš naujo.

* Dažniau klauskite „Kaip tu manai?“ Ši frazė reiškia, kad vaiko požiūris yra svarbus.

* Sėkmę švęskite, o ištikus nesėkmei – nuraminkite ir padrąsinkite.

* Neklijuokite etikečių, nelyginkite su kitais, raginkite eiti savo unikaliu keliu.

* Neįkalbinėkite vaiko būti „aktyvaus“ ir „kūrybingo“. Tiesiog sudarykite tam sąlygas.

* Ugdykite ištvermę ir valią, savarankiškumą ir atsakomybę. Psichologijos mokslų daktarė Keli Makgonigal (Kelly McGonigal) pataria į vaiko valios ugdymą žiūrėti kaip į raumenų treniravimą pradedant nuo smulkmenų. Adaptacijos naujame kolektyve sėkmė taip pat priklauso nuo vaiko išankstinio parengimo permainoms, jo savarankiškumo laipsnio.

* Būkite pavyzdžiu.

Koks mano talentas?

Kartais vaikui sunku išsirinkti būrelį, nes jis dar neatrado, koks jo tikrasis pomėgis ar talentas.

Vaikų psichologė Ketrina Dolto-Tolič (Catherine Dolto-Tolitch) tokiu atveju pataria tiesiog atsižvelgti į amžių:

* nuo 3 metų – galima lavinti piešimo, muzikinius gebėjimus bei mokyti užsienio kalbų;

* 6 m. – muzika, dailė, šokiai, gimnastika ir pan.;

* 7-8 m. – teatro studija, sporto, šokių būreliai;

* 12 m. – fotografija, videofilmų kūrimas, kompiuterių grafika.

Tiek užsisklendusiems, tiek labai emocionaliems paaugliams padeda teatro pamokos: per jas mokoma išreikšti save ir susidraugauti su savo kūnu.

Priežastys ir pasekmės

„Aš stengiausi padėti šimtams žmonių, kenčiančių dėl pasitikėjimo savimi stokos ir dėl to nesugebančių orientuotis gyvenimo situacijose, – rašo Robertas Entonis (Robert Anthony), psichologas, Harvardo ir Kolumbijos universitetų profesorius, daugelio knygų apie savivertę autorius. – Kiekvienas iš jų buvo menkavertiškumo, kuris kaupėsi namie, mokykloje arba veikiamas negatyvaus religinio auklėjimo, rezultatas.“

JEIGU vaikas nejaučia malonumo užsiimdamas kokia nors veikla, tai toji veikla beprasmiška, teigia psichologai. Kita vertus, polinkiai ir talentai savaime mažai ką reiškia, jeigu vaikas užaugs žmogumi, neįpratusiu įveikti sunkumų. Fotolia nuotr.

Žema savivertė, anot profesoriaus, perauga į įpročius, kurie „naudingi“ žmogui tuo, kad leidžia išvengti kasdienio gyvenimo reikalavimų. „Tai alibi, kuris leidžia laikinai išvengti susitikimo su realybe“, – aiškina R. Entonis.

„Užsimaskavęs“ nuo realybės, žmogus manosi galįs paslėpti nuo aplinkinių savo žemą savivertę.

Esminiai žmogaus, turinčio žemą savivertę, polinkiai pagal R. Entonį:

* skundimasis, savigaila,

* kaltų paieškos,

* didelis dėmesio poreikis,

* poreikis pirmauti, nugalėti,

* kritiškumas kitų atžvilgiu,

* pataikavimas, nuolaidžiavimas sau,

* atidėliojimas, delsimas.

Abejodamas galimybe atlikti tai, ko iš jo tikisi kiti, žmogus stengiasi nedaryti nieko arba atidėlioja. Jis nenori priimti sprendimų, nes mano, jog pasirinks netinkamai. Tai netikrumas dėl savo vertės.

Menkai save vertinantys žmonės paprastai neturi artimų draugų, nejaučia noro rūpintis kitais, netgi tais žmonėmis, kurie juos myli. Jiems būdingas savęs gailėjimas, kuris kyla iš įpročio laukti iš kitų žmonių malonės. Tokie žmonės dažnai dedasi ligoniais: kad aplinkiniai imtų rodyti taip trokštamą dėmesį ir būtų pasirengę pasitarnauti.

Kita medalio pusė

Kaip pamatuoti savivertę, ar ji pakankamai aukšta?

„Savivertė neturi būti nei aukšta, nei žema, ji turi būti adekvati“, – teigia JAV psichiatras prof. Arnoldas Beiseris (Arnold Beisser).

Dirbtinai „padidinęs“ savo vertę, pradedi lygiuotis į tuos, kurie pasiekė daugiau už tave, ir toks lyginimasis su kitais veda prie neadekvataus savęs vertinimo.

Pasak prof. A. Beiserio, nereikia specialiai „keisti“, „didinti“ savęs – „pakanka visiškai įsitraukti į dabartį„, priimant ir išgyvenant savo baimes ir abejones kaip normalų reiškinį, egzistuojantį realybėje. Viskas, kas vyksta gyvenime, padeda žmogui augti.

Psichoterapeutas Michailas Litvakas šia tema sako: „Baimė ką nors daryti kyla iš didybės manijos. Iš galvojimo, kad jau manęs tai nieku gyvu negali ištikti nesėkmė.“ Bijančio ką nors veikti žmogaus pasąmonės gelmėse, pasak jo, tūno idėja, kad „man viskas turi pavykti iš pirmo karto“. Psichoterapeutas pataria: „Bandykite. Veikite. Galbūt jums iš pradžių ir nepavyks, bet turėkite galvoje, kad nesėkmė septynis kartus vertingesnė už sėkmę. Taip padarytos mūsų smegenys. Tik tada, kai jus ištiks nesėkmė, jūs atkreipsite dėmesį ne į tuos, kurie iš jūsų juokiasi, o į tuos, kurie jus užjaučia.“

Psichologai pataria jau maždaug nuo 5-6 metų pradėti kritiškai vertinti atžalos pasiekimus, nes „perdėta savivertė“ gali kliudyti adaptacijai mokykloje ir kitur. Mokytojo, trenerio, bendraamžių kritika vaikui, kuris namuose įprato girdėti vien susižavėjimo šūksnius, gali būti gniuždanti, ir jis gali prarasti norą eiti į mokyklą ar treniruotes.

Tėvams žinotina, jog vienintelis įgimtas vaiko poreikis yra malonumo potyris, o kūrybinis darbas (jam priskirtinas ir mokymasis mokykloje, meno ar sporto treniruočių lankymas) nėra padiktuotas vien instinktų, įgimtas.

Kiekvienam vaikui ateina laikas suvokti, kad mama egzistuoja ne tik dėl jo (o dar ir dėl tėčio, kitų žmonių). Ateina laikas priimti faktą, kad jis nebebus vedžiojamas už rankutės į mokyklą ir būrelį, kad jam vis didės reikalavimai, kad ne viskas vyks tik gerai ir tik pagal jo norus.

Realus žmogaus augimas, tobulėjimas – tai ir dvasinių sukrėtimų ir didžiulio darbo su savimi rezultatas. Gabumai, polinkiai ir talentai savaime mažai ką reiškia, jeigu vaikas užaugs žmogumi, neįpratusiu įveikti sunkumų.

Vaiva VAIDILAITĖ

Nuotrauka: © Fotolia nuotr.

Informacijos šaltinis: www.ve.lt