Dirbu nedidelio miesto pradinėje mokykloje ir matau, kad daug vaikų atostogauja tiesiog vaikščiodami gatvėse, kartais ateina pažaisti į mokyklos aikštelę, gerai jei jie laiką leidžia miesto bibliotekoje, tegu ir žaisdami kompiuterinius žaidimus. Kažkiek jų išvežami į kaimą pas senelius, dalis atostogauja su šeima. Į stovyklas išvažiuoja tikrai mažuma. Vasarą dažnai sutinki vienus be suaugusiųjų prie ežero ar dviračiais besivažinėjančius miesto gatvėse – nesaugu. Gal ilgos atostogos ir nebūtų blogai, jei atostogaudami jie būtų užimti prasminga veikla, lavinančia vaikų gebėjimus, vyktų neformalios veiklos užsiėmimai ar kažkas padėtų praleidusiems pamokas pasivyti draugus. Bet realybėje taip nebūna (arba būna labai retai), todėl, manau, ugdymo proceso ilginimas vaikams būtų naudingas.
Jau vien tuo, kad tą pačią programą jie galėtų mokytis ilgesnį laiką, tiesiog būtų daugiau pamokų. Žinoma, pamoka pamokai nelygu, todėl ugdymo proceso ilginimas jokiu būdu neturėtų virsti tiesiog ilgesniu sėdėjimu klasėse. Tai galėtų būti laikas įvairioms integruotoms pamokoms kitose mokyklos ar miesto (gyvenamos aplinkos) vietose, kur mokiniai galėtų praktiškai pritaikyti įgytas žinias, kad geriau susiformuotų ar sutvirtėtų įgūdžiai, būtent įgūdžiams susiformuoti pamokose laiko ir neužtenka.
Pavyzdžiui, pirmokai mokosi po 4-5 pamokas per dieną, viena pamoka trunka 35 minutes, tai viso labo nepilnos 3 valandos per dieną, o antroje klasėje jiems jau reikės skaityti nemažus tekstus. Tai kada vaikams susiformuoti tvirtus skaitymo įgūdžius, kad galėtų ne vien mechaniškai perskaityti, bet ir suprasti tekstą. O juk tai pats imliausias vaikų amžius. Kad jie nepavargtų, mokymąsi derėtų išdėlioti per visą dieną. Todėl aš matyčiau pradinę mokyklą, dirbančią visą dieną, kad tėvai išėję į darbą galėtų jaustis saugūs ir užtikrinti, kad jų vaikai prasmingai leidžia laiką mokykloje ir yra saugioj aplinkoj.
Manau, kad atostogų užtektų po savaitę maždaug kas du mėnesius, vasarą, be abejo, ilgesnės – bent du mėnesiai. Ar mokymąsi ilginti birželį, ar pradėti anksčiau rugpjūčio mėnesį? Neturiu nuomonės, bet kuriuo atveju mes – suaugusieji ir už vaikus atsakingi išeinam iš komforto zonos ir mums tenka keisti požiūrį, o tai, matyt, ir yra sunkiausia. Jei birželio mėnesį pailgėtų ugdymosi procesas, tai ko gero labiau tiktų projektinės veiklos, spragų šalinimas, neformalusis ugdymas ir dieninės stovyklos. Jei rugpjūčio mėnesį – tikslų planavimas individualiai pažangai, susitarimai, pasikartojimas, prisiminimas to, ką išmokome iki vasaros. Turėdama klasę taip galvočiau. Ir dar, norėčiau, kad mokyklos, ypač provincijos miesteliuose, turėtų kuo ilgiau būti atviros vaikams pačioms įvairiausioms veikloms. Palikdami vaikus gatvėje, ko gero, neturime teisės tikėtis, kad iš mokyklų trauksis patyčios, svajoti apie Lietuvą, iš kurios nesinori išvažiuoti jauniems, kurioje saugu ir gera augti, kurti ir senti.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą