Šiaulių universiteto absolventė Beata Juknevičiūtė jau septynerius metus dirba logopedijos srityje. Aktyvi, iniciatyvi ir kūrybinga moteris už nuopelnus praktinėje, metodinėje ir visuomeninėje veikloje šiemet pelnė šalies Metų logopedės titulą. Pasak Vilniaus rajono pedagoginėje psichologinėje tarnyboje dirbančios specialistės, meilė darbui, vaikams, nuoširdumas ir kantrybė yra tai, kas padeda pasiekti gerų rezultatų.
Šiaulių universiteto absolventę Beatą Juknevičiūtę, tapusią šalies Metų logopede, kalbina Dovilė Cicėnaitė-Kaveckienė.
Lietuvos logopedų asociacijos (LLA) Metų logopedo rinkimų komisijos nutarimu buvote išrinkta geriausia 2016 m. logopede. Ką Jums reiškia šis įvertinimas?
Nuoširdžiai noriu padėkoti Lietuvos logopedų asociacijai ir Metų logopedų rinkimų komisijos nariams už suorganizuotą konkursą, tikiuosi, kad ši puiki idėja taps gražia tradicija. Nemanau, kad esu geriausia logopedė, nes aplink mane yra puikių specialistų, kurie nusipelnė tokio apdovanojimo. Esu tikra, kad Lietuvoje yra daug nuostabių, gerai išmanančių savo darbą logopedų.
2016 Metų logopedo titulas – svarbus, bet kuris įvertinimas yra prasmingas ir reiškia, kad tavo darbai yra matomi, kad jie rūpi ne tik tau. Tai yra darbo ir bendravimo su vaikais, tėvais, mokytojais, specialistais įvertinimas. Šis apdovanojimas mane įpareigoja stengtis dar labiau ir įrodyti, kad aš esu jo verta.
Esate Šiaulių universiteto absolventė, ko gero, jau studijuodama buvote aktyvi ir ten pasisėmėte daug profesinių žinių ir patirties? Ką patartumėte ir ko palinkėtumėte dabartiniams logopedijos studentams?
Pirmoji patirtis, žinios, žinoma, įgytos Šiaulių universitete, net pirmi žingsniai, padaryti profesiniame kelyje, susiję su šia ugdymo įstaiga. Esu dėkinga dėstytojoms už suteiktas žinias, patarimus, palaikymą pradedant dirbti.
Studentams patarčiau nebijoti klausti kitų logopedų, ypač turinčių didesnę patirtį, skatinčiau dalyvauti kitų logopedų veikloje, užmegzti ilgalaikius ryšius. Jeigu tik yra galimybė, aktyviai dalyvauti, domėtis naujovėmis.
Kokios savybės reikalingos sėkmingam logopedo darbui?
Manau, reikia mylėti savo darbą. Kadangi dirbu su vaikais, tai galiu pasakyti, kad logopedas, dirbantis su vaikais, turi juos mylėti ir būti kantrus. Taip pat svarbu mokėti bendrauti su vaikais, raiškiai kalbėti, svarbus žaismingumas. Kiekvienas vaikas iš logopedo reikalauja skirtingo pasirengimo, kitokio priėjimo, todėl svarbu pažinti vaiką ir veiklą organizuoti kūrybiškai, įdomiai, atsižvelgiant į jo pomėgius, poreikius.
Su kokiais sunkumais ir iššūkiais dažniausiai tenka susidurti darbe?
Dirbu Vilniaus rajone, todėl didžiausias iššūkis – tai daugiakalbė aplinka. Vartojant dvi ar tris kalbas, vienos iš jų modeliai perkeliami į kitą, pasireiškia kalbų maišymasis, gimtosios kalbos įtaka sunkina antrosios ir (ar) trečios kalbos sistemos įsisavinimą. Dėl to sunku sklandžiai reikšti mintis, lėtėja kalbos tempas, atsiranda įvairių tarimo, gramatinių, leksinių bei stilistinių klaidų.
Taip pat reikia paminėti, kad dažnai tenka susidurti su vaikais, kurie nėra ugdomi savo gimtąja kalba, tačiau turi gimtosios kalbos sutrikimų. Pavyzdžiui, vaikų gimtoji kalba yra rusų kalba, jie ja kalba namuose, tačiau ugdomi lietuvių kalba arba lenkų kalba. Tai yra didelė problema, jei neišlavėjęs gramatinis supratingumas ar nepakankamai išlavėjusi rišlioji kalba – gimtoji, o jie ugdomi kita kalba.
O kokie momentai maloniausi?
Laimė vaikų akyse, kai jiems pavyksta ištarti pirmą kartą garsą. Jų pasididžiavimas, kai pavyksta išmokti naujus žodžius. Kiekviena vaiko sėkmė – tai malonus momentas, smagu matyti savo darbo vaisius.
Su vaikais dirbti yra sudėtinga, kaip Jums pavyksta prie jų prieiti, juos sudominti?
Nuoširdumas, meilė ir susidomėjimas jų veiklomis – vaikų pomėgiais, jiems patinkančiais animaciniais filmais. Kuriami specialūs būreliai, visada stengiuosi kiekvieną vaiką įtraukti į užsiėmimus. Svarbu, kad vaikai norėtų ateiti ir dirbtų, todėl kuriamos pasakos artikuliacinei mankštai atlikti, kuriami stalo žaidimai – garsų įtvirtinimui, paruošiu pateiktis, naudoju įvairias kompiuterines programas ir pan.
Būdų ir metodų yra labai daug, pavyzdžiui, kartais leidžiu pasirinkti patiems užduotį iš pasiūlytų kelių variantų. Viskas priklauso nuo logopedo, jo kūrybiškumo ir žaismingumo.
Papasakokite, kaip atrodo Jūsų darbo diena, užsiėmimai su vaikais.
Visų pirma, logopedė turi įvertinti vaiko kalbą. Manau, kad mano darbo diena niekuo nesiskiria nuo kitų logopedų darbo. Dirbu su įvairiais sutrikimais, todėl užsiėmimai planuojami, ruošiamos metodinės priemonės, atsižvelgiant į vaiko poreikius.
Mokomės taisyklingai tarti garsus, laviname rišliąją kalbą, turtiname žodyną, laviname smulkiąją motoriką, mankštiname lūpas, liežuvį ir pan. Atsižvelgdama į vaikų pomėgius, kuriu stalo žaidimus, pateiktis, taip pat savo darbe naudoju Warnke metodiką, pseudožodžius ir pseudotekstus. Stengiuosi, kad darbas vyktų žaidybine forma. Metodus, priemones parenku atsižvelgdama į kiekvieną vaiką.
Kokiais atvejais ir kaip yra naudojama Warnke metodika, pseudožodžiai ir pseudotekstai?
Tai yra kompleksinė pagalba vaikams, turintiems skaitymo, rašymo bei mokymosi sunkumų ir pedagoginės logopedinės terapijos palaikymas. Warnke metodika rekomenduojama esant fonologiniam kalbos sutrikimui. Metodas leidžia labai preciziškai patikrinti 14 pagrindinių pažintinio-motorinio apdorojimo funkcijų, nuo kurių priklauso gebėjimas išmokti taisyklingai skaityti ir rašyti. Remiantis įvertinimu, paruošiama individuali automatizacijos treniruotės programa, kuri pagerina žmogaus funkcionavimą, susijusį su klausos, regėjimo ir koordinacijos pojūčiais.
Warnke metodikoje pseudotekstai naudojami siekiant nustatyti skaitymo strategiją. Vaikui duodamas skaityti pseudotekstas, kuris neturi prasmės. Analizuojamos klaidos ir sugaištas laikas. Svarbus gebėjimas, reikalingas skaitymui su suvokimu. Žymime, kiek laiko vaikas skaitė ir kiek buvo klaidų.
Savo darbe praplėčiau šios dalies naudojimą: vaikai skaito tekstus ir atsako į klausimus, išrašo tam tikrus skiemenis, patys sudeda pseudožodžius ir pan. Yra labai daug naudojimo būdų.
Kokiomis problemomis, kalbos ir kalbėjimo sutrikimais dažniausiai skundžiasi ir į Jus kreipiasi tėvai dėl savo vaikų?
Problemų būna įvairių. Dažnai tenka susidurti su nesudėtingomis – kaip garsų netarimas. Kadangi dirbu daugiakalbėje aplinkoje, tai dažnai vaikai painioja kelias kalbas, nelinksniuoja žodžių, prie kitos kalbos prideda lietuviškas galūnes ir pan. Taip pat tenka dirbti su nekalbančiais vaikais.
Papasakokite, kaip atrodo darbas su nekalbančiais vaikais.
Yra įvairių būdų, dažniausiai dirbama dažnai kartojant vaiko matomų daiktų pavadinimus, apibūdinant veiksmus ir jausmus, kurie paskatina vaiką kalbėti. Reikia kalbėti ne vaikui, bet su vaiku, tai reiškia, kalbant laukti atsakymo, įsitikinti, kad vaikas klausosi, bando suprasti, apie ką su juo kalbama. Reikėtų kalbėti apie šeimos narius, darbus, išgyvenimus. Kai kurie sieja garsažodžius su žodžiais: kamuolys – bam, mašina – brm, katinas – miau ir pan.
Kiekvienas vaikas yra individualus ir negalima pasakyti, kada jis pradės kalbėti rišliais, kad ir dviejų žodžių sakiniais. Vieni vaikai pradeda nuo bendravimo žodžių – ne, taip, noriu, ap – ir tik vėliau – mano, aš. Kiti dažniau vartoja daiktų pavadinimus. Tačiau tiek vienu, tiek kitu atveju didžiausią įtaką daro vaiko kalbos lavinimas namuose.
Gal turite patarimų tėvams, kaip lavinti vaikus namuose ir taip užbėgti įvykiams už akių, kad šių problemų būtų išvengta, o gal anksti pastebėjus patiems įmanoma bandyti jas spręsti?
Norėčiau patarti tėvams kalbėtis su vaikais jų gimtąja kalba. Reikėtų rasti laiko bendravimui su vaiku, kartu pažaisti, piešti, dainuoti, vaidinti pasakas, išėjus pasivaikščioti, aptarti, ką mato, noriai atsakyti į vaiko klausimus. Labai svarbu skaityti vaikui, tokiu būdu turtės žodynas, formuosis išraiškinga kalba.
Tai bendros rekomendacijos, nes sutrikimų priežastys gali būti įvairios ir jas svarbu suprasti. Išskirčiau fiziologines sutrikimų priežastis, kai būtina ne tik logopedo, bet ir kitų medikų pagalba, todėl kilus įtarimams, rekomenduoju kreiptis į specialistus.
Kokie signalai išduoda, kad laikas kreiptis į logopedą? Ir kada, kokio amžiaus tai daryti geriausia?
Trumpai į tokį klausimą atsakyti labai sudėtinga. Reikia suprasti ir žinoti vaiko kalbos raidą, nes kiekvienas vaiko amžiaus tarpsnis yra labai svarbus: ar vaikas guguoja, čiauška, kiek yra garsų, ar pirmais gyvenimo metais yra prasmingi žodžiai, ar vėliau vaikas kalba tik sava kalba, kurios niekas nesupranta, ar supranta tik šeimos nariai. Penkerių metų vaikas turi mokėti tarti visus kalbos garsus, o atėjęs į mokyklą – kalbėti gramatiškai taisyklingais sakiniais, mokėti rišliai pasakoti, apibūdinti.
Klaidinga manyti, jog nereikia skubėti kreiptis į specialistą. Geriau ankščiau apsilankyti pas logopedą, kuris įvertins vaiko kalbos vystymosi ypatumus ir patars tėvams, nes bėgant laikui padėti vaikui gali būti vis sunkiau. Todėl tik kilus įtarimui, kad vaikui sunku kalbėti, jam trūksta žodžių, netaisyklingai taria garsus, savo norus nuolat rodo ranka, geriau pasitarti su specialistais, nes neprarasite brangaus laiko, o galimi kalbos sutrikimai neįsigalės ir nepagilės.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą