Jeigu atsiras žmogus, kuris sugebės išklausyti, priimti, suprasti, sušildyti, tai kiekvienas sugrįš į savo pirminę būseną, kaip vaikystėje, kai žiūrėjome į pasaulį gėrio kupinomis akimis. Kreipiuosi į jus tiesiai ten, į širdies gelmes, kur glūdi meilės ugnis, noriu ją uždegti, o kam paklausite jūs? Atėjo laikas!
Apsižvalgykite aplink. Visi kažkur bėga, visi neturi laiko, minutės neturi nei sau, nei artimiesiems, bėga ieškodami laimės, kažkas bėga nuo kančių, visi lekia mašinose arba nervingai stovi spūstyse… Visiems NĖRA KADA!
Mes nematome vienas kito, nelieka laiko artimiesiems, ką jau kalbėti apie nepažįstamus. Mažai kas turi laiko sustoti ir susimąstyti apie tai, kad visi mes gyvename vienoje planetoje, kuri yra viena uždara biosistema, panaši į mūsų organizmą. O mes viso labo tik ląstelės šiame organizme ir visos mūsų mintys neišvengiamai veikia visą organizmą, bendrą informacinę Žemės erdvę.
Tik įsivaizduokite, kad jūsų širdis nusprendė tapti laiminga pati sau, atsiskyrusi nuo plaučių ir inkstų. Keista idėja, neįmanoma vieningam organizmui, juk jei net viena ląstelė mūsų organizme nuspręs gyventi atskirai, tai ji taps vėžine. Mūsų visuomenė dabar vėžio būsenoje: vis daugiau atsiranda tų, kuriems nerūpi kiti. O kartu mes ir toliau gyvename vienoje planetoje, viename organizme ir patinka mums tai ar ne, tikime mes tuo ar ne — tai nesvarbu, mes ir toliau veikiame vienas kitą. Atsižvelgiant į tai, kad paskutiniu metu streso būsenų, nusivylimų, jausmo, kad bendrai nėra jokios išeities, Žemėje daug kartų padaugėjo, susikaupė didžiulis negatyvios energijos užtaisas, panašus į galingiausios bombos užtaisą ir pirmieji kam kliuvo šio mūsų uždaros sistemos energetinio ginklo smūgis – vaikai. Mūsų vaikai — tai taikinys, tik susimąstykite! Neįmanoma būti laimingu pačiu sau, mes visi ir mūsų vaikai gyvename vienoje erdvėje, apie tai rašė dar akademikas V. Vernadskis.
Mes užteršėme atmosferą išmetamosiomis dujomis, cigarečių dūmais, mes nunuodijome vandenį atliekomis, o žemę nitratais, bet tai dar ne viskas — mes užteršėme eterį mūsų purvinomis mintimis, pykčiu, susierzinimu. Ko mes laukiame? Kas turi ateiti ir išvalyti viską? Tai mūsų atsakomybė! Mes atsakingi už šios planetos ateitį, mes atsakingi už vaikus, kuriuos mums ir toliau dovanoja. Kur jie gyvens? Kaip?
Yra tik 2 keliai išsivaduoti nuo kančių, kurie ne šiaip atsiranda mūsų gyvenime. Pirmasis — tai atrasti naują savo egzistavimo tikslą, atgaivinti kultūrines-dorovines vertybes, sudvasinti ir pripildyti meile kiekvieną pragyventą dieną — tai protingų žmonių kelias. Tam reikia „persikrauti“ visus santykius – santykius su savimi, su kitais, su pasauliu, su Viešpačiu. Atėjo laikas žengti šį žingsnį. Atsimenate, kažkada kalbėjo apie pasaulio pabaigą? Žmonės bijojo, kad bus masiniai žemės drebėjimai ar atskris kažkokia Nibiru planeta. Ne! Pasaulio pabaiga — tai pabaiga dorovės, žmogiškumo, kai niekas niekam nerūpi. Ar galima tokį pasaulį pavadinti Šviesos pasauliu? Sudėtinga gyventi tokiame pasaulyje ir todėl vaikai nusprendžia rinktis savo „išsivadavimo“ iš kančių kelią — tiesiog nustoti egzistuoti. Vaikų savižudybių skaičiaus procentas auga kasdien ir tai ant mūsų sąžinės, brangūs suaugusieji! Mes žinome, kad visose pasaulio religijose pačia didžiausia nuodėme laikoma savižudybė. Ir kadangi greta vaikų nėra tų, kurie savo pavyzdžiu rodytų Šviesos Kelią, jie nesąmoningai renkasi tiesiog priešingą kelią — ir tai mūsų atsakomybė. Kokia išeitis, paklausite jūs? Išeitis yra!
Reikia mums visiems tapti žmogiškesniais, nelaukti, kol kažkas taps geresniu, tapkite patys tomis permainomis, kurių ieškote šiame pasaulyje. Jau šiandien stabtelkite prie savo vaiko, ar to, kuris bėga į mokyklą, nusišypsokite jam ir pasakykite kažką šilto. Pastebėkite, prašau, vaikus aplink! Svetimų vaikų nebūna! Iš viso nėra svetimų — mes visi dalelės vienos visumos, vieno Dievo vaikai! Dabar Žemę užvaldė karštinė, temperatūra virš 40 — karai, krizės, baimės, pyktis, skausmas, apatija… Prašau, nedidinkite temperatūros!
Tapkite karštį mažinančiais vaistais! Pasakykite kažkam gerą žodį, paduokite ranką, paglostykite vaiko galvą, padėkite senoliui, pavaišinkite kaimyną, nupirkite kažką skanaus močiutei, pasakykite kažką malonaus mokyklinukui… Juk tam nieko nereikia! Mes turime rankas, kad apkabintume ir atiduotume, akis, kad pažvelgtume geru žvilgsniu, liežuvį, kad įkvėptume ir širdis, kad užjaustume bei atleistume ir sielą, kad mylėtume. Prašau, tiesiog šiandien pradėkite neterminuotą akciją. Tiesiog taip, kaip sename gerame animaciniame filme. Ir galbūt jūsų kitam padovanota minutė išgelbės jo visą gyvenimą? O dar, prašau, atsisakykite šiandien piktų žodžių, sunkių žvilgsnių ir net jei jūs teisūs, pamėginkite nusileisti, kad nekaitintumėte atmosferos. Žemei dabar reikia kiekvieno mūsų pagalbos.
Prisiminkite, kaip vaikystėje mes parkrisdavome, susitrenkdavome kelius ir kažkas pradėdavo į juos pūsti, ir skausmas sumažėdavo.
Atėjo laikas papūsti sužeistas artimųjų širdis, ir tegu ne jūs sužeidėte, bet papūskite, tapkite dosnesniais. Jei jūs perskaitėte iki galo ir kažkas atsiliepė jūsų širdyje, reiškia mūsų tapo daugiau!
Su meile, jūsų
Marina Targakova
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą