Esu Vilniaus Balsių progimnazijos specialioji pedagogė. Jau penkti metai dirbu šioje mokykloje. Labai myliu savo darbą. Kasmet skaitau paskaitas savo mokyklos bendruomenei, Vilniaus miesto specialiesiems pedagogams apie vaikų auklėjimą, apie dėmesio sutrikimų turinčius vaikus ir t. t. Labai domiuosi vaikų auklėjimu ir taikau įvairias metodikas. Jaučiuosi sau atradusi pagrindinius auklėjimo akcentus, tad noriu pasidalyti savo įžvalgomis apie vaikų auklėjimą.
Dažnai savo aplinkoje girdžiu mamas apie savo vaikus kalbant, kad jų vaikas toks ar anoks. Lyg apie kokį atskirą pasaulį ar planetą. Tai išgirdus man visada pasidaro šiek tiek nejauku, gal net gėda. Kodėl? Nes tie žodžiai juk šiek tiek (o gal labai daug) ir apie mus!
„Mano vaikas nevalgo to ir ano!“ – O ar aš jį mokau gerbti ir valgyti visokį maistą?
„Mano vaikas ištisai sėdi prie televizoriaus!“ – O ar aš jam suteikiu kitų galimybių džiaugtis pasauliu?
„Mano vaikas toks užsispyręs, viską darys priešingai!“ – O ar aš tinkamai su juo kalbu?
„Mano vaikas nieko negirdi, kartok nors šimtą kartų.“ – O ar ne aš jį pripratinu, kad pakartosiu prašymą šimtą kartų?
„Mano vaikas visai manęs neklauso.“ – O ar aš jo klausau ir klausausi?
„Mano vaikas taip negražiai kalba!“ – O kaip aš su juo kalbu?
Mūsų vaikai – tai mūsų pačių atspindys veidrodyje! Mūsų elgesys – jų elgesys. Mūsų savijauta – jų savijauta. Mūsų žodžiai – jų žodžiai. Jei paimtume ir pažvelgtume į juos lyg į save veidrodyje, išvystume, kiek daug MES mylime, kiek kantrūs ar struktūruoti MES esame, kaip MES kalbame, kaip MES gerbiame aplinką ir pasaulį.
Kartais manęs klausia: „Tai kaip auklėti, ką daryti?“ Kai pradedu vardyti tai, ką rekomenduočiau daryti, mane vos pradėjus nutraukia: „Ai, lengva tau kalbėti!“. Bet nėra lengva! Nei kalbėti, nei daryti. Auklėti ir veikti yra sunku. Kartais net labai! Bet juk mūsų vaikai tai – mūsų pačių tąsa, kas, jei ne mes, gali jiems padėti užaugti?
„Aš neturiu tiek kantrybės“, – sako kiti. Ir aš ne visada turiu. Ir aš ne visada elgiuosi tinkamai. Suklystu, susiimu ir vėl pirmyn.
Vienas iš galimų būdų, ką būtų galima daryti, kad savas atvaizdas veidrodyje atrodytų kur kas geriau – probleminėse situacijose pasitelkti nuoširdžią meilę, nustatyti ribas, rodyti tinkamą pavyzdį ir atsakingumą.
Veikimo instrukcija:
- Imame galimą / dažnai kylančią problemą ir ramioje aplinkoje, nuoširdžiai ir su meile aptariame ją su vaiku. Kaip statomam namui brėžiamas projektas, taip ir mes kiekvienai galimai probleminei situacijai sudarome veiksmų planą:Susidarę planą einame gerti kavos: planą turime, ką darysime, jei planas neveiks – turime, belieka tik ramiai laukti.
- ką norime, kad vaikas darytų;
- iki kada tai turi būti atlikta (svarbu kai kurioms situacijoms);
- kas bus atlikus;
- kas bus, jei nebus atlikta. (Jei vaikas per mažas pokalbiui ir galimiems sprendimams numatyti, planą sudarome patys)
- Jei vaikas sutartu laiku vykdo planą, džiaugiamės kartu! Šventė!
- Jei vaikas plano nevykdo, mes ramiai, su nuoširdžia meile, pritaikome pasekmes… („Mano mielasis, kaip gaila, kad…“, „Laikykis. Sakyk, jei reikia pagalbos…“).
- Jei vaikas pyksta, prieštarauja, klausia kodėl?, atsakymas labai paprastas: „Nes aš myliu tave“, „Nes aš gerbiu tave“ (atsakymams panaudojame šeimos vertybes).
- Po visko, nurimus situacijai, galima ją aptarti: pasikalbėti, kaip kuris jautėsi, kaip elgsis kitą kartą ir pan.
Ką svarbu žinoti, kad planas veiktų:
Labai svarbu šeimoje turėti kartu nusistatytas vertybes – pamatus, ant kurių statome namą. Kas Jūsų šeimoje svarbiausia? (Meilė? Pagarba? Tikėjimas? Sveikata? Atsakomybė?). Svarbu išsigryninti dvi ar tris savo šeimos vertybes ir jas turėti, išsirašyti, minėti, jomis remtis kalbant.
Pasekmės plane sutariamos tokios, kad patys jas gebėtume įgyvendinti! Nežadame to, ko nepadarysime! (Tikrai neateis policininkas, baubas ir nereiks eiti gatvių šluoti!).
Pasekmės turi būti logiškos ir pamokomos.
Svarbu patiems prisiminti apie sudarytą planą ir jo atsakingai laikytis.
Nevartoti žodžio „Dabar!“
Jokių priminimų vaikui! Susitarėme, pasakėme vieną kartą ir šventa (jei norime ugdyti, kad mūsų žodis yra svarbus).
Jokių diskusijų ir ginčų! Jei veliamės į diskusijas, mes JAU pralaimėjome („Aš tave per daug myliu, kad ginčyčiausi“).
Jokio sarkazmo ir pikto tono (tai juk nei meilė, nei empatija)! Pyktis, rėkimas paverčia vaiko problemą mūsų problema.
Sunkiausia gali būti sugalvoti pasekmes ir jų laikytis, bet pabandyti verta!
Keli galimi pavyzdžiai:
Nesirengia – bus paimtas toks, kiek bus apsirengęs („Man labai gaila, kad tau bus nemalonu“);
Tempia laiką valgydamas – pusryčiai baigsis, kai nuskambės laikrodukas („Man labai gaila, kad jausiesi alkanas, pietūs bus 12 valandą, jau greit“);
Nesusideda žaislų – bus paimta kitiems vaikučiams („Gaila, kad tau žaisliukų nereikia, bet labai smagu, jie tikrai pradžiugins vaikučius, kurie žaisliukų neturi“);
Rėkia prekybos centre – tėtis paims ir iškart neš į mašiną („Brangusis, žinau, kaip norėjai būti parduotuvėje, laikykis, myliu tave“);
Tyčia sugadino kokį daiktą – teks nupirkti („Mielasis, kaip planuoji gauti pinigų? Ar galiu tau pasiūlyti kelis variantus? Galima rinkti tarą ir ją priduoti, galima …“);
Mėto maistą – teks sušluoti („Tikiu, kad bus nelengva, sėkmės tau“) ir t. t.
O jei kartais sudėtinga situacija užklumpa mus nepasiruošusius, be plano, tai irgi nieko tokio! Tuomet mes prisipažįstame vaikui: „Matau, turime bėdą, bet dabar nežinau, kaip ją spręsti. Kai visi nusiraminsime, susėsime ir sugalvosime, kaip elgsimės kitą kartą.“
Naudojant šį būdą, problemas paverčiame galimybėmis augti patiems ir savo vaikams… Taip mokomės kiekvieną dieną pažvelgti kitaip į kylančius „kibirkščiukus“ ir jų netgi laukiame, nes žinome, kaip juos apdoroti ir priimti. O kitą kartą, kai jau bandys lįsti mintis „Tas mano vaikas tooooks…!“, gal išdrįsime pasakyti: „Mano vaikas elgiasi netinkamai, ką AŠ galiu pakeisti?“.
Palikti komentarą