Pamenu vieną istoriją, bendraujant su moterimi konsultacijos metu.
-Pas mane dvi dukros. – kalbėjo moteris. – Mano mergaitės labai geros, jos puikiai mokosi. Mano dukrelės niekada neserga. Mano vaikai moka daryti štai tą ir aną…
Maždaug taip ji postringavo pakankamai ilgai, kol nebuvo sustabdyta.
-Tavo dukrelės? O tu ištekėjusi?
-Taip, žinoma, – atsakė moteris.
-O kur tavo vyro vaikai, kol tavieji mokykloje?
Klausimas išmušė moterį iš vėžių.
-Kokie vaikai?!
-Tavo vyras apskritai turi vaikų?
-Žinoma! Pas mane dvi dukterys. – pasipiktino moteris.
-Pas tave dvi dukterys. O pas tavo vyrą? Tu visą laiką sakai „mano vaikai, mano dukrelės, mano mergaitės“ netgi dabar. Jos iš tiesų tiktai tavo? Ar vis dėlto jos yra jūsų?
Moteris net apsiverkė. Nes pati didžiausia vidinė jos problema buvo ta, kad vyras vaikais neužsiima. Jam vaikai neįdomūs, laiko su jais neleidžia. Tarytum tai apskritai ne jo vaikai. Treningo vedėja kaip tik ir akcentavo dėmesį į tai, kad TĖVAS NETURI PRIĖJIMO PRIE VAIKŲ, O VAIKAI – PRIE TĖVO.
Pradėjau pastebėti savyje tą pačią ligą – kalbėdama apie vaikus, beveik visada pridėdavau žodį „mano“. Mano vaikai, mano sūnus…
Lyg ir nieko baisaus. Jie juk ir mano, savaime suprantama. Bet jeigu beveik visada ir su visais šitaip? Jeigu „mūsų“ jie niekada nelaikomi, netgi kai kalbu? O ką, jeigu jie yra „tėčio“, kai elgiasi blogai, ir „mano“, kai elgiasi gerai?
Pradėjau domėtis šia tema internete ir praktiškai nieko neradau. Tartum tai būtų nesvarbu, tartum nebūtų jokio skirtumo – mano ar mūsų. O juk netgi žurnalas moterims pavadintas „Mano vaikas“. O vienišų motinų skaičius nenumaldomai auga. Atsitiktinai?
Kilo noras panagrinėti tai detaliau. Pažvelgti giliau.
Žodžiai nėra vien tik žodžiai. Žodžiai formuoja mūsų gyvenimą, realybę, ateitį, mūsų sąmonę. Jie taip pat atspindi tai, ką mes iš tikrųjų laikome savo galvose ir širdyse.
Jie parodo, kaip žvelgiame į savo vaikus, į vyrą, ko mes siekiame.
Pažvelkime truputėlį giliau.
Kas vyksta, kai sakome „mano vaikas“?
Santykių su vaiko tėvu nutraukimas. Momentinis. Vienkartinis. O jeigu tai kartojate pastoviai? Jeigu kiekvieną dieną, jeigu tik taip ir žvelgiate į vaikus?
Mes pradedame žvelgti į vaiką kaip į savo pratęsimą, su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Jis turi būti toks, kaip aš, mėgti tai, ką mėgstu aš ir t.t.
Pasąmonėje vaikui tenka pastoviai rinktis, su kuo jis dabar – su tėčiu ar mama. Net jeigu jie gyvena drauge, jis vis tiek yra kažkieno. Arba mamos, arba tėčio. Trečio varianto nėra.
Kartais dar dalinamės vaikus ir šeimose. Šitas – tėčio, šitas – mamos. Pas vien vaiką tvirtesni ryšiai su šituo iš tėvų, o šito – su anuo. Lyg ir visi patenkinti, minimumas konkurencijos. Tačiau vaikas gali gauti maksimumą tik tada, kai jis yra ir mamos, ir tėčio. Tuo pat metu.
Kartais vaikas „mano“ tik tada, kai jis geras, o kitais atvejais jis tėvo. Tai tokia nuolatinė manipuliacija vaiko jausmais. Nori, kad tave mylėčiau? Daryk, kaip pasakiau. O būti tėčio vaiku – siaubinga.
Jeigu vaikas mano, tai ir visus sprendimus priimu pati. Auklėdama, ugdydama ir t.t. Imuosi pagrindinio vaidmens. Tampu numeris vienas šiuose klausimuose.
Vyras dažnai neturi noro užsiimti su vaiku. Nes vyro prigimtis – būti lyderiu. Paklusti moteriai, vykdyti jos sąlygas bendraujant su vaiku… Kas su tuo sutiks? Reikia turėti milžiniško noro, kad nežiūrint į štai tokį moterišką pasipriešinimą, visgi taptum tėvu.
Trumpiau tariant, tokia pažiūra į vaikus nesukuria vienybės šeimoje. Tai tik dar vienas pretekstas barniams ir pykčiams. Nesigauna vieningos šeimos, vieningų santykių, nebelieka bendravimo mažos sistemos viduje. Ir tai atsiliepia vaikams ir jų gyvenimui ateityje.
„Aš buvau tėčio dukra, o sesuo – mamos. Tai visus patenkino. Mes nesidalinome nei mamos, nei tėčio. Pas kiekvieną sava vieta, savas ramus uostas. Tačiau kai tėtis mirė, man buvo septyneri. Praradau savo atramos tašką. Tartum visas pasaulis sugriuvo. Kieno aš dabar? Aš gi ne mamos. Kad ir kaip stengiausi, mamos dukra netapau. Bet jau ir tėčio dukra nebuvau, tėčio nebėra. Iki šiol ieškau tos atramos pasaulyje – kol kas neradau (I., 46 metai, netekėjusi, augina sūnų).
„Mama visada sakė, kad aš tėčio dukra. Pas mane jo eisena, manieros, įpročiai. Jos nuomone, esu tokia pat beviltiška. Skirtingai nuo brolio, kuris buvo mamos. Aš visą gyvenimą mamai įrodinėjau, kad irgi esu gera. Brolis nieko nepasiekė. O pas mane – sėkmingas verslas. Ir dabar ji su pasididžiavimu visiems aiškina – tai mano dukra. Man bjauru to klausytis (I., 37 metai, trečia santuoka, du vaikai).
„Kai grįždavau namo su gerais pažymiais, tapdavau visam vakarui mamos dukra, tai buvo taip šaunu – jauti, kad tave myli. Bent vieną vakarą. Dėl to labai stengiausi gerai mokytis. O jei sugrįždavau su prastesniais pažymiais, mama sakydavo, kad esu tėvo išpera. Kad iš manęs nieko doro neišaugs. Tai buvo taip skaudu. Aš nuo vaikystės supratau, kad tėtis – ne tas žmogus, kurį galima mylėti“ (A., 43 metai, netekėjusi, trys aukštieji išsilavinimai, vaikų nėra).
„Kai žmona grasina man skyrybomis, visada rėkia, kad pasiims su savimi savo vaikus. Mane tai klaikiai siutina. Nes tai ne vien jos vaikai, aš irgi turiu balso teisę, nors tai nieko ir nejaudina“ (V.).
Vaizdas, mano požiūriu, liūdnas. Tačiau mums visiškai įprastas. Ir atrodo, kad nėra jokio skirtumo. Juk tai išties mano vaikas, kas gi čia tokio?
Va tik sukuriant žmogų, visada dalyvaujama dviese. Mes negalime pasigimdyti pačios nuo savęs, paskutinis nekaltas prasidėjimas įvyko prieš 2000 metų. Vaikas paprasčiausiai fiziškai negali būti „mano“. Jis visada – „mūsų“. Klausimas tik tas, sutinkame tai pripažinti, ar kovojame su šiuo akivaizdžiu faktu.
O jeigu sakome „mūsų vaikas“ (net jeigu vyro šiuo metu nėra greta)?
Pirmas dalykas – pas vaiką atsiranda tėvas. Ir vaikas tampa vienijančia, jungiančia grandimi abiem tėvams. Jis tampa ta tvirta gija, kuri susieja vyrą ir moterį visam gyvenimui. Tai sutvirtina šeimą, iškelia ją į visiškai kitą lygmenį.
Vaikas išsaugo ryšį su abiem tėvais, o tėvai – su vaiku. Tai vertinga ir vaikams, ir tėvams, ypač tėčiams.
Jeigu vaikas „mūsų“, sumažėja galimybė tenkinti per jį savo asmeninį Ego ar pildyti savo asmenines svajones.
Atsiranda pojūtis, kad vaikas – tai ne aš. Kad tai vis dėlto atskiras žmogus. Ne visos jo gerosios savybės – mano, ne visi jo trūkumai – mano. Jame yra tiktai dalis manęs.
Tai parodo kaip mes gerbiame savo vyrą, savo vaiko tėvą, ir vaikas tai mato, supranta. Tėčio šalia nėra – o aš vis tiek girdžiu apie jį tik gera. Padariau kažką gerai ar blogai, nesvarbu, aš vis tiek turiu ryšį ir su mama, ir su tėčiu. Tai suteikia šeimos vientisumo ir saugumo jausmą.
Vaikai, kurių tėvai nekonfliktuoja dėl to, kuris iš jų svarbesnis ir vyresnis savo padėtimi, užauga pilnavertiškesni, turi gerokai mažiau vidinių prieštaravimų. Visiškai kitas vaizdas, kai širdyje be paliovos „pešasi“ tavi vidinis tėtis su mama.
Kai vaikas „mūsų“ – mes abu dalyvaujame auklėjime. Mes susitariame, kaip tai bus, ko mes norime. Ir kartu ieškome bet kurių problemų sprendimų.
„Kai buvau maža, mama visada sakydavo, kad esu „jų mergaitė“. „Jų“ – tai mamos ir tėčio. Tėtis vadino mane „mūsų princese“. Visada jaučiau, kad mūsų šeima yra pilna. Mes visada viską darėme drauge. Slidinėjame drauge, į žygius eidavome drauge, prie jūros – drauge. Manęs visada klausdavo – ką labiau myliu, mamą ar tėtį? Aš nesuprasdavau klausimo. Aš myliu savo tėvus. Jie man yra neišskiriami. (E., ištekėjusi, trys vaikai)
„Kai mūsų šeimoje viskas gerai, vadinu sūnų „mūsų mažylis“. Bet kai labai pykstu ant vyro, nevalingai išsprūsta „mano vaikas“. Man baisu, kad savo emocijomis galiu pradėti manipuliuoti vyru su mažo vaiko pagalba (K.).
Aš klausinėjau vyrų, kaip jie žvelgia į šį reiškinį. Ir yra tokia tendencija, kurią jie pažymi. Kuo dažniau žmona akcentuoja, sąmoningai ar nesąmoningai, žodį „Mano“, tuo mažiau vyrui norisi sąveikauti su vaiku. Nesinori lįsti į ne savo reikalus.
Ir priešingai, kai vaikas „mūsų“, jo labui norisi kalnus nuversti ir duoti jam visa geriausia. Tame tarpe – save patį.
Visa tai tiktai žodžiai, tiesa? Imkime ir pabandykime. Pamėginkime ir savo kalboje, ir savo galvoje pajausti, kad tai mūsų vaikai. Ne tik tada, kai jums kažko reikia iš vyro: pagalbos, pinigų, dėmesio. Bet ir tada, kai gerai, kai vaikai džiugina, kai jais galima didžiuotis. Arba kai jie kelia rūpesčių ir pergyvenimų. Pasidalinti drauge džiaugsmą ir skausmą per pusę. Tai ir yra normalių tėvų darbas. Taip ir sukuriamos tvirtos šeimos.
Dabar manęs tikriausiai paklaus – o jei tėvai išsiskyrę? Tačiau ką tai keičia? Kaip vyras ir moteris judu jau nebe kartu, o kaip vaiko tėvai jūs visada būsite kartu. Jūs iki gyvenimo galo įsikūnijote ir susivienijote savo vaike. Jūsų bendrame vaike. Šito negalima panaikinti ir atšaukti. Galima tik išmokti gerbti vienas kitą – ir mylėti savo vaike jo tėvą, kad ir koks jis jums atrodytų dabar.
Ir dar reikia išmokti susitaikyti su faktu, kad vaikas bendras, o ne asmeninis. Tuo jūs vargu ar pakeisite asmeninius santykius su vaiko tėvu, tačiau labai stipriai įtakosite savo bendro vaiko ateitį. Paprastu susitaikymu ir paprasta pagarba.
Informacijos šaltinis: seimairnamai.eu
Palikti komentarą