Mano senelė visada mane apgaudavo. Kiekvieną balandžio pirmąją ji visada įpindavo į pokalbį kokią nors apgaulę, tokią nežymią, nesvarbią, be didelių įtariamų tragedijų, bet regimą nesamonę, o aš vis tiek patikėdavau, niekada neturėjau šansų.
Labai ilgiuosi jos. Kaip aš jos ilgiuosi – jos kasdienių skambučių, kuriems aš amžinai neturėjau laiko. Ilgiuosi jos šelmiškumo, su kuriuo ji sugalvodavo kokią nors juokingą nesamone, o paskui mes juokdavomės. Ir štai tik dabar aš tiek užaugau, kad galėčiau su ja teisingai draugauti. Tai labai neteisinga, kaip vėlai mus pasiveja genai.
Jaunystėje žmogus – dar ne visai žmogus.O praėjus jaunystei, dažnai būna jau per vėlu.
Dabar tai aš tokia pat, kaip senelė.
Tampau po sodą savo kenčiančius draugus ir verčiu žiūrėti, kaip paaugo kadagys. Aš taip pat “pasisukau” dėl porcelianinių indų, ir mano mergaitės linksmai tempia man baltą su mėlynu cukrinę ir serbetėlių laikiklį, ir kepimo formą.
Dabar mes vienodai su tavim galvojam, kad namas iki tvoros – tai esi tu. Kad pamaitinti žmogų – reiškia paguosti jį. Kad šiluma, užuolaidos, gėlės , pūkinės antklodės ir apkabinimai, vynas ir maistas – tai meilės esmė.
Dabar aš godžiai stverčiau ragelį kasdieną ir kalbėčiau pusvalandį, valandą. Be nuobodulio, nežiūrėdama į laikrodį, susižavėjusi.
O ji mirė.
foto – club.foto.ru
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą