Džono Boulbio prieraišumo teorija šiandien pripažįstama visame pasaulyje, ją remiamasi daugybėje psichologinių darbų, ja remiantis dalijami patarimai vaikų auklėjimo temomis. Ir, regis, tai tikra tiesa: vaiko artimo ryšio nebuvimas su suaugusiuoju vėliau sukelia daugybę emocinių problemų ir net veikia žmogaus… nusikalstamumą.
Prieraišumo teorija
Boulbis apibrėžė prieraišumą kaip psichologinį ryšį tarp dviejų žmonių. Mokslininko teigimu, tai prigimtinis jausmas, įrašytas kiekviename žmoguje, nes tai padeda mums išgyventi šiame beprotiškame pasaulyje. Ir, žinoma, pirmiausia prieraišumo jausmas formuojasi tarp kūdikio ir jo tėvų, kurie, ne paslaptis, turi laibai didelę reikšmę tolesniam vaiko gyvenimui.
Savo teorijoje Džonas Boulbis tvirtino, kad saugumo jausmas, įgalinantis tyrinėti mus supantį pasaulį, susiformuoja tik tada, jei vaikystėje šalia buvo atsakinga ir rūpestinga mama.
Remiantis mokslininko koncepcija, prieraišumas apibūdinamas remiantis šiais ženklais:
Saugumo zona. Kada vaikas bepajustų pavojų, baimę ar grėsmę, tėvai jį nuramina, palaiko, paguodžia.
Patikima bazė. Tėvai vaikams perduoda patikimą, tvirtą pagrindą, fundamentą – nes tik turėdamas pagrindą vaikas gali mokytis, tyrinėti pasaulį ir savarankiškai adaptuotis.
Artumas. Net jei vaikas yra imlus ir sugeba pats tyrinėti mus supantį pasaulį, kad nuolatos jaustųsi saugus, jam reikalingas pastovus artumas su tėvais.
Atsiskyrimo nerimas. Išsiskirdamas su tėvais, vaikas liūdi, jaučia nerimą ir yra prislėgtas.
Naujagimiams būdingas tik vienas prigimtinio prieraišumo tipas, dažniausiai – su mama. Ir tai susiformuoja pirmaisiais jo gyvenimo metais. Jei toks ryšys neatsiranda arba staiga nutraukiamas, tai sukelia labai rimtų pasekmių jo psichikai, ir emocinio vystymosi sutrikimų (tai nulemia nesugebėjimą kurti emocinius santykius, visišką gailesčio jausmo nuslopinimą, nesugebėjimą kontroliuoti savo impulsų ir chronišką pagiežą).
Jei būdamas trejų vaikas nėra kam nors prieraišus, greičiausiai jis to jau niekada neišmoks. Be to, pozityvus socialinis, intelektualinis ir emocinis vaiko vystymasis galimas tik jei egzistuoja garantuotas prieraišumas iš saugusiojo (tėvų) pusės. Kritiškiausias periodas, kada vaikui būtina nuolatinė globa, tęsiasi nuo pusės iki dviejų metų.
Džonas Boulbis gimė aristokratų šeimoje 1907 metais Londone. Jo tėvas, seras Entonis Boulbis, buvo chirurgas ir dirbo karaliaus rūmų gydytoju. Vaikystėje Džonas su mama bendraudavo ne daugiau kaip valandą per dieną, nes taip buvo įprasta to meto, aukštojo sluoksnio šeimose. Dėl to Džonas, vienas iš šešių šeimos vaikų, tapo labai artimas su savo aukle. Kai jam sukako ketveri, auklė buvo atleista, ir berniukas išgyveno stiprų sielvartą, kuri gali būti lyginimas su mamos praradimu.
Septynerių Džoną išsiuntė į uždarą mokyklą. Vėliau jis šį įvykį prisimins kaip labiausiai traumuojantį vaikystės etapą. Kita vertus, mokykloje įgyta patirtis nulėmė jo tolesnį gyvenimą ir karjerą: pagrindą savo tyrimams psichologijos srityje Boulbis pasitelkė temą, kaip vaiko vystymąsi paveikia atsiskyrimas nuo tėvų.
Po mokyklos Džonas Boulbis mokslus tęsė „Triniti“ koledže prie Kembridžo universiteto, kur studijavo psichologiją. Baigęs mokslus dirbo su sunkiais ir blogai besiadaptuojančiais vaikais. 1937 m. jis tapo žymios Moudsli ligoninės psichoanalitiku.
1938 m. jis vedė, susilaukė keturių vaikų. 1950 metais neilgai dirbo psichinės sveikatos konsultantu Pasaulinėje sveikatos apsaugos organizacijoje, kur ir parengė savąją prieraišumo teoriją. Mirė 1990 m. rugsėjo 2 d., būdamas 83-ejų.
Tyrimas su 44-iais jaunaisiais vagišiais
Nusprendęs patikrinti, kiek svarbūs mamos ir kūdikio ryšiai pirmaisiais penkeriais gyvenimo metais, Boulbis atliko tyrimą, kuriame dalyvavo 44 nepilnamečiai vagišiai. Psichologas tvirtino, kad aukštas paauglių nusikalstamumo lygis, asocialus elgesys ir emocinės problemos tiesiogiai susijusios su vaikams būtino prieraišumo jausmo nebuvimu. Jis nusprendė iš esmės išsiaiškinti, ar mamos ir vaiko artumo nebuvimas pirmaisiais gyvenimo metais nesukelia nusikalstamumo paauglystėje.
Visi 44 tyrimo dalyviai gyveno perauklėjimo kolonijoje – čia jie pateko todėl, kad buvo sugauti vagiantys. Kaip kontrolinė grupė buvo pasitelkti dar 44 šio skyriaus paaugliai. Reikia pabrėžti, kad, remiantis gydytojų išvadomis, antrosios grupės vaikai buvo laikomi emociškai nestabiliais, kita vertus – jie niekada nevogė.
Boulbis apklausė abiejų grupių – nusikaltusių ir dalyvių – paauglių tėvus, kad sužinotų, kas pirmaisiais penkeriais vaiko gyvenimo metais buvo atskirti nuo tėvų, ir kiek laiko kiekvieną kartą šis atsiskyrimas tęsėsi. Paaiškėjo, kad daugiau kaip pusė paauglių vagišių buvo atskirti nuo savo mamų ilgiau nei pusę metų, o kitoje grupėje kažką panašaus išgyveno tik du vaikai. Maža to, antrojoje grupėje nebuvo nė vieno vaiko, kuris būtų turėjęs emocinių sutrikimų, o sugautųjų vagišių grupėje nuo to kentė daugiau kaip 32 proc. paauglių. Remiantis šiuo tyrimu, buvo padaryta išvada, kad paauglių nusikalstamumą reikia laikyti tiesiogine mamos ir vaiko atsiskyrimo ankstyvajame amžiuje pasekme.
Žinoma, šios išvado nėra vienareikšmės ir absoliučiai patikimos, nes jo eksperimentas rėmėsi tik apklausa apie prisiminimus, kurie, visiškai tikėtina, galėjo būti ir netikslūs. Galima eksperimentatorių kaltinti ir neobjektyvumu. Kita vertus, tokiu būdu Džonas Boulbis sukūrė visiškai naują tyrimų sritį psichologijoje. Jo prieraišumo teorija turi lemiamo poveikio tokioms žmogaus gyvenimo sritims kaip jo darbas, išsilavinimas, vaikų auklėjimas ir priežiūra.
Pagal Polio Kleimano publikaciją parengė J. Lūžaitė-Kajėnienė
Informacijos šaltinis : Bernardinai.lt
Palikti komentarą