Liaudies išmintis byloja, kad žmogaus charakteris susiklosto iki 5 metų amžiaus. Šiuo laikotarpiu susiformuoja gyvenimo planas. Toks planas kartais dar vadinamas gyvenimo programa arba scenarijumi.
Kas yra gyvenimo scenarijus? Mes patys jį susikuriame, jis susiformuoja nesąmoningai, jo niekas neužrašo ant popieriaus, numatytų punktų eiliškumo laikytis ganėtinai sunku. Kiekvienai užduočiai – savas laikas. Punktų reikšmingumas ir svarba irgi skiriasi. Galima tvirtai teigti, kad ankstyvoje vaikystėje gyvenimo planą labai smarkiai įtakoja tėvai. Kaip jie šį planą sukuria?
Jie auklėja vaiką, skiepija įvairius įgūdžius, apmoko būtinų dalykų, skaito pasakas, atsakinėja į klausimus. Iš viso to susiklosto būsimas vaiko elgesio modelis. Galima tai pavadinti būsimo likimo eskizu.
Suaugęs žmogus kartais bando priešintis vienokiems ar kitokiems likimo vingiams. Jis turi laisvą pasirinkimą. Gali pasirinkti bet kokią taktiką ir strategiją. Tačiau galiausiai pasirenka būtent tą, kuri atitinka jo scenarijų.
Daugiausia laiko vaikas praleidžia šalia mamos, kadangi nuo jos priklauso jo išgyvenimas. Nieko nuostabaus, kad būtent motina suformuoja pradinę jo gyvenimo scenarijaus struktūrą. Kai kada ji pritaria vaiko elgesiui, kai kada ignoruoja jo reakcijas. Vaikas trokšta mamos pritarimo. Dažniausiai jam visai nereikia garsiai ištartų pritarimo žodžių, mamos nuotaiką jis jaučia intuityviai. Būtent šiuo gyvenimo periodu susiklosto būsimo scenarijaus stilius: agresyvus, veržlus, švelnus, humoristinis, minoriškas…
Iki šeštų gyvenimo metų mažasis žmogus spėja patirti visas įmanomas situacijas, su kuriomis teks susidurti gyvenime. Tai bus jo elgesio modeliai. Jis jau susidūrė su bendraamžių agresija, išsigando ir pabėgo arba davė atkirtį. Vaikas suprato, kas yra simpatija, susirado draugų. Pabandė susiorganizuoti mėgstamą žaisliuką: iškeisti į kitą, atimti, paprašyti. Mažasis užsiėmė kūryba. Pademonstravo atkaklumą, siekdamas tikslų. Jam pažįstama baimė ir būdai jai įveikti. Jis verkia dėl nesėkmės arba ieško būdų su ja susidoroti. Mažylis demonstruoja išradingumą. Suaugęs žmogus šiuo metu jau pakankamai aiškiai gali įžvelgti jame būsimą karjeristą arba kovotoją už teisybę, paklusnų vykdytoją arba iniciatyvų darbuotoją.
Pirmaisiais žmogaus gyvenimo plano autoriais tampa tėvai. Daugelis mūsų, tardami vaikui pastabą ar repliką, net nepagalvojame, kad tie žodžiai gali tapti jo devizu visam likusiam gyvenimui. Psichoterapeutai ne šiaip klausinėja pacientų apie jų tėvus. Specialistams tai leidžia išsiaiškinti, kaip tėvai programavo vaikams gyvenimą.
Vaikui atrodo, kad suaugusieji viską žino ir viską moka. Savo patirtimi jis dar negali pasikliauti, tik žino, kad reikia daryti tą ir taip, ką ir kaip daro tėvai. Vaikas šiuo gyvenimo periodu maksimaliai atviras bet kokiai informacijai. Jam svarbus kiekvienas tėvų teiginys, mažasis pradeda kurti savo vertybių sistemą ir kuria ją iš tėvų teiginių. Tie teiginiai gali būti netiesioginiai, vaikas gali panaudoti netgi tėvų pasisakymus apie filmus, muziką, pirkinius, į vertybių sistemą įtraukiamos ir tėvų mėgstamos spalvos ir etikos normos. Iš viso to vaikas galiausiai susirenčia gyvenimo planą.
Pastoviai kartojami suaugusių nurodymai tampa vaiko programa. Vaikas pavaldus tėvams, jam reikalingas jų pritarimas – tai būtinos išgyvenimo sąlygos. Gyvenimo planas nebūtinai atrodys kaip detali instrukcija iš konkretaus skaičiaus punktų. Tai gali būti tiesiog įsitikinimų ir pažiūrų sistema. Ir šioje sistemoje žmogus gyvens visą gyvenimą, išimtį sudaro tik forsmažorinės situacijos. Tada vertybių sistema ir gyvenimo planas keičiasi, tačiau sukrėtimas, privertęs keisti ankstesnį planą, turi būti išties galingas.
Ar įmanoma savarankiškai atsisakyti tėvų „instaliuotos“ programos ir susidaryti savo planą, vadovaujantis savo įgyta gyvenimo patirtimi? Link tokių pokyčių žmonės eina ne vienerius metus. Atsikratyti tėvų programų neįmanoma netgi tėvams mirus. Neretai rezultatas būna netgi priešingas, paveldėti principai tik dar labiau sustiprėja.
Atrodytų, kad planuoti savo gyvenimą turėtų brandus žmogus. O iš tikrųjų tuo užsiima vaikas. Visi mes priimame sprendimus, tačiau labai dažnai veikiame jų nepaisydami. Suaugę žmonės gali nesuprasti, kodėl nesiseka verslas ar karjera, jiems atrodo, kad viską daro teisingai, bet dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių viskas stringa. Žmogus ima kaltinti likimą. O iš tikrųjų šitą likimą jis pats pasirinko vaikystėje. Ir visą gyvenimą nesąmoningai žengė kartą pasirinktu keliu. Kažkas baigė ekonomiką, kadangi ši profesija buvo prestižinė. Iš tikrųjų jis mėgo fotografuoti, tačiau fotografo profesija atrodė nerimta. Štai ir nesiklosto žmogui ekonomisto karjera. Užtat jam tiesiog žaibiškai pavyko įsisavinti dizaino kompiuterinę programą.
Tėvai – tai tarsi pardavėjai-konsultantai statybinių medžiagų parduotuvėje. Jie siūlo vaikui įvairius variantus, įvairias medžiagas jo likimo statybai, sudaro sąmatą. Vaikas gali ją priimti arba atsisakyti. Užprogramuotas jis bus tik tuo atveju, jeigu pats sutiks. Ir tai nutinka ne per vieną dieną. Kai programavimo procesas baigiasi, vaikas gali pasakyti, kad bus toks, kaip , pavyzdžiui, mama, tai reiškia, kad jis pasirinko mamos elgesio modelį. Dukra nutars ištekėti kaip ir mama – sulaukusi dvidešimties, ir pagimdys du vaikus. Galbūt mergaitę patrauks mamos karjera ir ji taps mokytoja ar kirpėja. Negatyviame scenarijuje tai gali reikšti, kad sūnus, kaip ir tėvas, žus kare.
Kaip vyksta vaiko programavimas? Stipriausią poveikį vaikui turi draudimai. Suaugusieji reguliuoja vaiko elgesį ir dažniausiai skambančiu žodžiu tampa „Negalima“. Negalima į kiemą, kol neparuošti namų darbai. Negalima svaidytis duonos trupiniais. Negalima vaikščioti be kepurės. Negalima palikti betvarkės savo kambaryje. Draudimai disciplinuoja ir tuo pačiu riboja laisvę, vadinasi, apsunkina adaptaciją. O štai leidimai padeda nusiteikti pozityviai. Tarkime, vaikui leidžiama laikyti šuniuką ir lankyti sporto sekciją. Sportu jis gali ir neužsiimti, šioje situacijoje svarbiausia – galimybė rinktis, pasirinkimo laisvė.
Be to, leidimai nereiškia visaleidžiamumo. Kalba eina apie leidimą kurti sau gyvenimą. Gyventi – reiškia keistis. Vaikas be jokios abejonės mėgdžioja tėvus, tačiau be tėčio ir mamos pasaulyje yra labai daug žmonių, kurių charakterį ir poelgius galima paimti kaip pavyzdį. Tėvai leidžia vaikui pačiam pasirinkti, kokiu jis nori tapti. Tai pasakytina ir apie galimybę pačiam rinktis draugus, o vėliau – ir gyvenimo draugą, remiantis savais kriterijais. Užduočių sprendimui irgi reikalingas leidimas. Vaikas skatinamas rodyti iniciatyvą, neapribojamos galimybės ieškoti, suaugusieji jam padeda.
Atsitinka, kad žmogus su taisyklingų bruožų veidu kažkodėl laikomas nepatraukliu, o kitas, kurio išvaizda labai tolima nuo idealo, pripažįstamas gražuoliu. Tikriausiai šiuo atveju tėvai paprasčiausiai leido, sudarė galimybę vaikui būti gražiu ir jis save tokiu laiko. Jeigu vaikui nuo mažų dienų kalsime, kad nieko doro iš jo neišeis, tai būtent taip ir atsitiks. Jis absoliučiai nepasitikės savo jėgomis. Sėkmingumas ir patrauklumas irgi iš anksto „instaliuojami“ į gyvenimo planą.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą