Paauglystė tikrai yra labai įdomus laikas. Žinoma, yra įvairių rizikų, bet tada tėvai gali rasti daug įdomių dalykų ir apie save, ir apie kitus. Tuo metu paaugliai bando surasti save, išsiskirti, parodyti, jog jie yra atskiri ir saviti žmonės. Ir maištauja, jei kas tam trukdo. Kaip suprasti paauglius ir padėti jiems atsiskleisti XFM radijo laidai „Pasirinkimai“ atskleidžia Ieva Daniūnaitė, Paramos vaikams centro (PVC) psichologė, programos „Vaikystė be smurto“ vadovė.
Savęs paieškos
Pasak Paramos vaikams centro psichologės Ievos Daniūnaitės, nors visi amžiaus tarpsniai yra svarbūs, paauglystė ypatinga tuo, kad „tuo metu labai rūpi atrasti save ir tapti nepriklausomiems. Kartu paaugliai turi jaustis šeimos, visuomenės, mokyklos dalimi“. Ir to paaugliai siekia įvairiu elgesiu, kuris gal ne visada suprantamas suaugusiesiems.
„Yra suaugusiųjų, kurie nori, kad jų vaikai labai panašiai kaip jie mąstytų, jaustųsi, mėgtų tuos pačius dalykus, darytų panašius pasirinkimus, pavyzdžiui, rinktųsi draugus, lankytų tą patį būrelį, kaip jie kažkada norėjo. O paaugliams labai svarbu atrasti, ką jie patys nori daryti, kuo užsiimti. Tėvams tai gali tapti iššūkiu, – įsitikinusi psichologė. – Labai netinkama strategija paaugliams tik liepti, ką jie turi daryti, su kuo draugauti, ką mėgti ir pan. Tai nesuveiks. Kai vaikui neleidžiama būti savimi, jis pradeda maištauti.“
Nori pažinti pasaulį
Daugelis tėvų baiminasi, kad paaugliai nepradėtų rūkyti, vartoti alkoholio ir pan. Psichologė sako, kad jiems pasaulis yra įdomus, jie mato, kaip elgiasi aplinkiniai, tėvai, draugai, kurie šiuo laikotarpiu tampa labai svarbūs, todėl rūpi išbandyti, pritapti.
„Dažniausiai poreikio girtauti, rūkyti vaikai neturi, jei pabando, jiems svarbu matyti suaugusiųjų reakciją. O ji turėtų būti nei per daug karštakošiška, griežta, nei per daug nuolaidi. Paauglys turėtų žinoti, kad tai – neleistini dalykai, tėvai tam nepritaria ir to daryti negalima, bet nereikėtų iškart griežtai bausti ar išbarti. Jam kaip tik gali kilti noras tai tęsti. Reikėtų ramiai išsiaiškinti, kodėl jis taip darė. Galbūt jo draugai daro tą patį? Tada labai svarbu pasikalbėti apie tai, kaip svarbu mokėti pasirinkti, kai kiti žmonės kažką daro, pavyzdžiui, rūko. Gal jaunuolis nenori rūkyti, tik nežino, kaip jam tokioje situacijoje pasielgti, o gal jam stinga drąsos atsisakyti? Taigi labiausiai padėtų diskusija, pasvarstymai už ir prieš, o ne barimas, draudimas ir pan.“, – laidai „Pasirinkimai“ sako I. Daniūnaitė.
Draugus renkasi pagal patirtį
Vienas iš klausimų, kurie kelia nerimą paauglių tėvams, yra draugų pasirinkimas. Psichologė teigia, kad juos vaikas renkasi pagal savo patirtį.
„Suaugusiesiems reikėtų suprasti, kodėl jų vaikas renkasi vienus ar kitus draugus, kas juos sieja. Kartais tėvams nepatinka, neva draugauja „su bloga kompanija“. Kas jiems nepatinka? „Ne iš tos šeimos“ ar tai grupė, kuri vartoja, pardavinėja narkotikus, keikiasi ar daro nusikaltimus? Tai yra labai skirtingi blogo elgesio lygiai. Vaikai pasirenka draugus pagal savo patirtį. Jei paauglys jautėsi nereikalingas, nepriimamas savo šeimoje, bendruomenėje, jis pasirinks tokius draugus, kurie jį supras. Geriausia tėvų strategija – iš pradžių bandyti suprasti, kodėl vaikas vienus ar kitus dalykus daro, tik tada sakyti savo nuomonę. Išgirsti, ką sako paaugliai, kuo jie skundžiasi, ko jiems trūksta. Jei vaikai jaučiasi neišklausyti, jie gali būti linkę ieškoti žmonių, kurie klausosi. O nusikalstamos grupės dažnai moka parodyti jaunuoliams, kad jie yra priimami, reikalingi, duoda jiems vaidmenį ir pan.“, – įsitikinusi programos „Vaikystė be smurto“ vadovė.
Neatimti atsakomybės
I. Daniūnaitė laidai „Pasirinkimai“ teigė nesutinkanti su nuomone, esą paaugliams neberūpi mokslas: „Manau, jiems rūpi mokslas, tik priklauso nuo to, kaip jie supranta, kieno čia reikalas. Jeigu tėvai leidžia jiems būti atsakingiems už savo mokslus, ne visiems krenta pažymiai ir lankomumas. Jiems svarbu pamatyti, kas jiems sekasi, suvokti prasmę, kodėl reikia mokytis. Taip pat svarbus garbingas mokytojų elgesys. Tačiau kartais nutinka taip, kad aplinkiniai dėl mokslų labiau susirūpina nei patys jaunuoliai, tuomet jie gali norėti mažiau mokytis. Labai svarbu neatimti iš paauglio tos atsakomybės dėl mokymosi, nes jis ganėtinai didelis, kad suvoktų, kaip dalyvauti mokykliniame gyvenime, ką daryti ir ko ne, kaip elgtis, ruošti namų darbus ir pan. Jų nereikia nuosekliai tikrinti kiekvieną vakarą. Duoti laisvę kartu su atsakomybe. Jei pažymiai susvyravo dėl to, kad vaikas buvo labai užsiėmęs būrelyje, ruošėsi varžyboms ar buvo kelionėje, normalu. Bet jei tai tęsiasi be priežasties, o gebėjimai geri, reikėtų suklusti. Gali būti, kad vaikas blogai jaučiasi, yra nelaimingas, liūdnas, prastai save vertina arba mano, jog jam prastai sekasi. Arba tvyro įtampa klasėje, vaikas jaučiasi nepriimamas, blogai sutaria su kitais, iš jo tyčiojasi arba jaučia, kad mokytojas atstumia.“
Patyčios. Kada įsikišti tėvams?
XFM radijo klausytojai psichologės klausė, ar turėtų įsikišti tėvai, kai įtariamos patyčios mokykloje.
„Čia reikėtų balansuoti tarp nesikišimo ir atsakomybės susitvarkyti pačiam suteikimo. Atsakomybę suteikti tik tuomet, kai jis gali pats susitvarkyti. Bet jei visa klasė nusistačiusi prieš vaiką, jis neturi nė vieno draugo, skriaudžia jį ir pan., paauglys nėra toks didelis, kad pats susitvarkytų su smurtu ar patyčiomis, – teigia I. Daniūnaitė. – Tėvams reikėtų įsikišti, tik vaikas turėtų žinoti, kad jie nori jam padėti, jiems svarbu išgirsti, kas ten vyksta. Pasikalbėti ir suprasti paauglio baimes. Tėvai turi įsikišti, kad mokykloje dirbantys suaugę žmonės būtų budrūs ir stebėtų situaciją, klasės auklėtojas, socialinis pedagogas, psichologas turėtų stebėti klases, kuriose yra didelė nedarna, konfliktai, patyčios, vesti užsiėmimus ir pan. Kartais mokyklos specialistai gali ko nors nežinoti, tada svarbu padrąsinti vaikus kreiptis pagalbos.“
Mokėti paleisti
Dažnai tėvams būna baisu atsiskirti nuo vaikų, nenori jų paleisti, todėl kyla noras kontroliuoti, o dėl to paaugliams yra tik sunkiau.
„Svarbu tėvams pripažinti sau, kad jiems baisu, jog jų vaikai užaugo, ir apie tai su kuo nors pasikalbėti. Visiems neramu, kaip seksis jų vaikams, bet tėvai turėtų sudaryti atstumą ir leisti jam gyventi savarankiškai, suprasti, kad jis yra atskiras žmogus. Antraip paauglys gali rodyti pyktį, nes jis kitaip nemoka išreikšti nepasitenkinimo. Tokiu metu dažnai ant durų atsiranda užrašai: „Nelįsti“. Ir juos reikėtų gerbti, nesiveržti nepabeldus, neskaityti dienoraščių, žinučių, feisbuko ir pan. Nekontroliuoti šimtu procentų. Geriausia stebėti, kaip jaučiasi vaikas, kalbėtis, bet ne apklausti, kas jam įdomu, su kuo draugauja, kokį filmą nori pažiūrėti ir pan. Pokalbiai apie mokyklą tikrai nėra tas dalykas, kuris suartina. Paauglys turi žinoti, kad ir kas nutiktų, jis galėtų kreiptis į tėvus“, – pažymi vaikų ir paauglių psichologė.
Išsiskirti iš kitų
Pasitaiko, kad suaugusieji nesupranta ir piktinasi, kodėl paaugliai keistai rengiasi, renkasi dar keistesnes šukuosenas. I. Daniūnaitė sako, jog taip jiems rūpi išsiskirti iš kitų arba parodyti priklausymą kokiai žmonių nors grupei – pagal mėgstamą muzikos stilių, laisvalaikį ir pan.
„Nereikėtų išsigąsti, tai yra bandymai atrasti save. Svarbu leisti paaugliams rengtis kaip jiems gražu. Jei tėvams nepatinka, jie turi tai ištverti. Tegu ir ateis su dažyta skiautere – jei mokyklos taisyklėse neparašyta, kad jis negali taip vaikščioti, vadinasi, gali ateiti su skiautere. Juk tai nepavojinga sveikatai ir saugumui, – šypsosi vaikų ir paauglių psichologė. – Jei suaugusieji tik kritikuos, sukels priešingą reakciją – paauglys maištaus. O apsirengti taip, kaip patinka, nėra maištas. Paauglystė – tikrai labai įdomus laikas, kai yra visokių rizikų, bet tėvai gali rasti daug įdomių dalykų ir apie save, ir apie kitus. Paaugliams linkiu atrasti, kas jie yra, o tėvams – bandyti pasidžiaugti ir atrasti, koks tas jūsų paauglys, ir padėti jam atsiskleisti.“
Parengė Ilona Petrovė
Palikti komentarą