Kasdienio bendravimo patirtis su tėvais – pati pirmoji, bet, ko gero, pati svarbiausia socialinė vaiko patirtis, kuri veiks tolesnį jo vystymąsi. Būtent todėl kurti dialogą tarp tėvų ir vaiko yra viena svarbiausių sąlygų, kad vaikas bręstų laiku ir normaliai.
Auklėjimo tipai
Prieš pereinant prie pokalbio temos, dera prisiminti apie pedagogikoje išskiriamus keturis vaikų auklėjimo tipus: diktatą, lepinimą, nesikišimą ir bendradarbiavimą. Kiekvienas jų lemia tam tikrus rezultatus ir savas pasekmes auklėjant vaikus. Galite pamąstyti, kurį iš šių bendravimo su vaiku stilių esate pasirinkę jūs.
Diktatas – tai sistemingas vaikų iniciatyvos slopinimas ir suaugusiųjų autoritarinis vadovavimas. Paprastai, jei vaikas yra linkęs lyderiauti, auklėjamas šiuo stiliumi jis smarkiai nesutaria su savo tėvais ir nuolatos jiems priešinasi. Bet vis dėlto dažniau pasitaiko, kad šiuo metodu auklėjami vaikai auga turėdami padėjusį streso pojūtį, nepasitiki savimi ir yra įtarūs.
Lepindami savo vaikus tėvai paprastai atriboja juos nuo visų rūpesčių, pastangų ir sunkumų, visa tai užsikraudami sau. Lengva nuspėti tokio auklėjimo rezultatą – paprastai tokie vaikai užauga nesubrendusiomis, kaprizingomis, egocentriškomis ir reikliomis asmenybėmis, neprisitaikiusiomis prie gyvenimo. Kita vertus, visą gyvenimą gaubiamas neįtikėtino rūpinimosi juo, vaikas pamažu pradeda jaustis bejėgis situacijose, kai reikia jo konkretaus žingsnio ar priimti sprendimą.
Toks šiais laikais gana paplitęs vaikų auklėjimo būdas kaip nesikišimas yra kuriamas remiantis nuostata, jog tėvų ir vaikų gyvenimai egzistuoja savarankiškai ir nepriklausomai vieniems nuo kitų. Šiuo atveju vaikas paliekamas savo valiai. Tėvų nuomone, tai lems geresnį vaiko savarankiškumo ir atsakomybės vystymąsi. Žinoma, darydamas klaidas, vaikas priverstas pats jas analizuoti ir ištaisyti, bet šis metodas lemia emocinio šaltumo vystymąsi. Negavęs tėvų rūpesčio ir švelnumo, vaikas dažnai jaučiasi vienišas, tampa nepasitikintis.
Ir galiausiai – bendradarbiavimas. Tai toks santykių kūrimo būdas, kurio svarbiausias principas – tėvų ir vaikų susivienijimas bendriems tikslams ir užduotims, paremtas bendra veikla, vienas kito palaikymu visose gyvenimo situacijose. Pradinis (išeities) taškas šiame auklėjimas yra žodis „mes“. Šiuo atveju vaikai įgyja pakankamai savarankiškumo, bet šalia visada yra suaugusysis, pasirengęs padėti, palaikyti, paaiškinti, nuraminti. Tokią šeimą vienija bendri interesai ir vertybės, šeimos tradicijos ir emocinė vienas kito reikmė.
Būtent bendradarbiavimas turėtų būti laikomas kaip vienas veiksmingiausių auklėjimo tipų, teigiamai veikiančių vaiko augimą.
Kaip kuriame dialogą su savo vaiku?
Vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių tėvų ir vaikų santykių sudėtingumą, – tėvų nesugebėjimas ramiai ir pagarbiai žvelgiant į vaiką išdėstyti savo mintis. Neretai tėvai nemoka ramiai ir aiškiai pasakyti vaikui, ko iš jo nori, t. y. įgarsinti savo lūkesčius. Prie viso to jie dar ir nuolatos prikaišioja, koks jis (ji) turi būti.
Išmokti tinkamai aptarti problemas su vaiku – tai dar vienas svarbus auklėjimo meno momentas. Todėl būtina nuo ankstyvosios vaikystės pradėti kurti dialogą, o ne monologą. O jeigu vaikas teturi būti ausimis, o tėvai – balsu, tai nieko neišeis. Tėvai kuo anksčiau turi pradėti vaikui rodyti, kad jis jiems svarbus, įdomus, jog svarbi kiekviena jo patirtis, ir jei kažko nesuprantame, – prašyti, kad paaiškintų.
Geri pagrindai dialogui
Visų pirma – pradėkime nuo ramybės ir pasitikėjimo. Šiandien labai daug tėvų yra prislėgti, netekę vilties ir bejėgiai. Tėvų elgesys su vaikais neretai balansuoja tarp valdingos prievartos, su kurios pagalba bandomos nustatyti tam tikros ribos, ir absoliučiai neveiklios „demokratijos“, bijančios apriboti visokią „vaiko laisvę“.
Ką visų pirma derėtų suvokti? Ogi tai – kad jūs, tėvai, esate atsakingi už auklėjimą ir jūsų pareiga – perduoti savo gyvenimiškus principus ir vertybes vaikams. O tam būtina tikėti savimi: juk visi tėvavimo kraštutinumai vyksta tik tada, kai nepasitikima savimi, kaip tėvais, ir taip pat nepasitikima savo vaiku (-ais) kaip savarankiška asmenybe, kurios paveikti neįmanoma, jei nėra tarpusavio pasitikėjimo.
Vienas svarbiausių santykių su vaikais aspektų – nuoseklumas. Nemažai tėvų galvoja, kad įgis vaikų pasitikėjimą ir meilę tik tapę jų „draugu“. Tapti savo vaiko draugu, žinoma, yra gerai, bet verta suvokti, kad jūsų „draugiška“ pozicija gali jam suteikti galimybių kartkartėmis peržengti „galima“ ir „negalima“ ribas jūsų santykiuose. Draugiški santykiai tampa pavojingi tais atvejais, kai tėvai užmiršta apie savo kaip auklėtojų vaidmenį, kuris vis dėlto (nori to, ar nenori) paremtas autoritetu. Psichologai pažymi, kad vis daugėja atvejų, kai draugiškų tėvų pozicija tampa dviprasmė, neryžtinga, nenuosekli, o neretai ir pernelyg vaikiška.
Tvirtumas ir nuoseklumas – labai svarbios tėvų ypatybės, suteikiančios ramybės ir aiškumo. O būti tvirtiems su vaiku tai visiškai nereiškia būti šiurkštiems. Tiesiog vaikams nuo mažų dienų dera mokytis suvokti, jog mūsų pasaulyje egzistuoja tam tikros ribos ir taisyklės, į kurias reikia atsižvelgti.
Kaip mokyti vaiką tapti savarankiškam ir atsakingam?
Štai keletas paprastų patarimų:
kalbėdami su vaiku stenkitės, jog tai, apie ką kalbate, būtų aišku ir trumpa: „daryk taip, o taip nedaryk“, palaipsniui perleisdami atsakomybę už taisyklių laikymąsi pačiam vaikui;
priimkite vaiko teisę į galimybę nesutikti su jumis, jei savo nesutikimą jis sugeba išreikšti pagarbiai ir aiškiai;
neatlikite už vaiką to, ką turi atlikti jis pats;
leiskite vaikui veikti pačiam, bandyti, bet kartu neužmirškite, kad jis pats turi atsakyti už savo poelgių pasekmes ir pats taisyti klaidas;
padėkite vaikui atrasti ir atskleisti jo stipriąsias ypatybes.
Jei kalbėtume apie klaidas ir silpnąsias vaiko savybes, nevertėtų daryti toli siekiančių išvadų („jei nedarysi namų darbų, tapsi gatvių šlavėju“) ir nežeminti. Žmogus ir jo poelgis – tai ne tas pat. Visada pasakykite vaikui apie jūsų nepasitenkinimą dėl konkretaus poelgio, bet nepriveskite poelgio iki asmeninio lygio, nepereikite prie vaiko asmenybės žeminimo. Ironija ir sarkazmas – taip pat ne patys geriausi bendravimo su vaiku instrumentai.
Ir tiesiog – veikite! Visada atraskite tinkamą laiką ir vietą pasikalbėti su vaiku apie tai, kas jums ar jam kelia nerimą. Būtinai pasakykite apie jums kilusius jausmus susidariusioje situacijoje, bet jokiu būdu netvirtindami, jog jūsų požiūris į situaciją yra vienintelis ir teisingas. Būtinai klausykitės vaiko, kai jis kalba, nepertraukite, pasistenkite jį suprasti.
Svarbiausia tinkamo dialogo užduotis – rasti kompromisinį sprendimą ir pereiti prie tokios tarpusavio santykių pozicijos, kurioje būtų įsiklausoma į abiejų pusių nuomonę.
Pagal žurnalo „Vinograd“ medžiagą parengė Jurga Lūžaitė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą