Dauguma tėvysčių prasideda euforija, laime bei pasiryžimu daryti viską, kas tik įmanoma ir net nelabai įmanoma tam, kad šeima taptų n u o s t a b i ir nepakartojama.
Nuostabiai planuojame vaikelį, tada ypatingai jo laukiame, lankome kursus, skaitom knygas ar bent jau domimės, klausinėjam ar savo pačių mintyse sudarinėjam „to do“ sąrašą. Atrodo viskas taip ir bus, viens, du ir padarysim.
Gimsta mažasis. Euforija begalinė (dažniausiai, nors kai kuriems kojas pakerta jau šiuo momentu ). Myluojam, supuojam, dainuojam, džiaugiamės, masažuojam, į baseiną ar muzikos pamokėles vedam, mankštinam, bites, šunis ir paukščius rodom… Žodžiu pastangos vyksta nuo ryto iki vakaro. Didelės, nuoširdžios, esminės, begalinės.
Ir…šalia tokių gražių pastangų vyksta kiti dalykai. Vyksta nusivylimai (savimi ir vaiku), nuovargis, rutina, buvusio gyvenimo ilgesys… Galiausiai vienu momentu įvyksta susivokimas, kad iš planuotos tobulos idilės liko tik beviltiškas chaosas ir betvarkė.
Ir štai vietoj džiaugsmo po namus laksto darželinio amžiaus monstriukai, kurie valgo taškydami, vakarais atsisako praustis ir eiti į lovą, tam, jog užmigtų prie jų reikia sėdėti kone valandą, rankas jie valosi į kelnes, neklauso, kandžioja darželio grupės draugus, griūna ir rėkia prekybos centre, klykia iš kiemo vedami namo, su broliais nesidalina žaislais, rytais kai visi skuba atsisako rengtis, nesisveikina su kaimynais…
Tokių vaikų tėvai dažnai teisinasi. Rimtai, jie dažnai teisinasi (greičiausiai dėl to, jog giliai širdyje supranta, kad viskas turėtų būti kitaip ir tą įmanoma pasiekti) net kai jų niekas neprašo kažkaip pasiteisinti ar pasiaiškinti. Tėvai dažnai sako kažką tokio:
– Tokie genai, visas į pvz.: senelį. Nors moksliškai įrodyta, kad charakterio genų nėra. Alkoholikais ar žudikais tampa ir aristokratų / inteligentų vaikai kai tris kartas atgal namuose nėra buvę alkoholinio gėrimo. Geras pavyzdys būtų musulmonų jaunimas, kuris tėvų bei senelių namuose matė vienokį gyvenimą, o išvykę į pasaulį ir geria, ir valgo ir visa kita, ko jų genuose būti neturėtų, daro.
– Jis labai jautrus, taip reaguoja į aplinką. Taaarkim, gali būti padidintas jautrumas, gali ir autizmu tam tikri vaikai sirgti. Paimkim statistiką ir pažiūrėkim kiek procentų tokių vaikų? Mažai! O kiek procentų vaikų rėkia vedami iš kiemo namo ar vakarais atsisako eiti miegoti? Daug! Šiuo atveju sunku suprasti dar vieną dalyką. Kaip sveiki bei protingi tėvai sugalvoja savo vaikams neva nervinius jautrumo sutrikimus ir garsiai tai sako visiems sutiktiems žmonėms? Tėvai labiau nei kas kitas turėtų tikėti savo vaikų sveikumu bei galėjimu, o jie sveikam vaikui prikabina nervinį sutrikimą ir taip pateisina jo netinkamą elgesį (tiksliau savo pačių netinkamą elgesį, bet apie tai vėliau).
– Aš nežinau ką daryti ir nuo ko pradėti. Atrodo neįmanoma su juo susitarti. Rezultate tėvai nieko nedaro, o padėtis blogėja.
– Ai, išaugs. Ką išaugs?
– Neturiu jėgų su juo kovoti. Mes sakytume, kad nėra didesnės vizijos, viso paveikslo matymo.
– Aš auginu pagal prieraišiosios / natūraliosios tėvystės principus ir leidžiu jam viską. Kaip? Nuo kada prieraiši / natūrali tėvystė tapo chaotiška, ir nevaldoma? Tai nuostabi tėvystė atsisukanti į pasaulį, į gamtą. Gamtoje tik iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo chaotiška bei laisva, pasižiūrėjus atidžiau kiekviena bitė, paukštis, dramblys ir medis turi savo vietą, pareigas, atsakomybes, yra hierarchija ir tarp rūšių, ir tarp rūšies individų, yra pareigos ir pagal amžių, ir pagal statusą. Ten geležinė tvarka be teisės suklysti ar nuklysti! Arba paklūsti, arba miršti.
Nei viena iš šių priežasčių nėra blogo elgesio priežastis (nebent jautrumas tam tikros ligos atveju). Vaikų blogo elgesio priežastis yra tėvų neveikimas, pasidavimas, rankų nuleidimas. Klausimai:
– Kodėl iš pradžių buvę entuziastingi ir teigiamai nusiteikę tėvai pasiduoda?
– Kaip tėvams susigrąžinti + išlaikyti entuziazmą viską padaryti deramai? (Turbūt kažkas pyktelėjo manydamas „Mano vaikas elgiasi deramai!“, bet ar tikrai laimingi vaikai kanda kitiems vaikams, ar klykia jei negali suvalgyti visos dėžės saldainių vienu prisėdimu?)
Taigi…Atsakymai į šiuos klausimus yra trys.
1. Vaikų auklėjimas yra veikla, kuriai reikia žinių ir pastangų.
Rimta ir graudu kai tėvai tą pamiršta. Mums reikia profesinio išsilavinimo, reikia žinių kaip kepti, mokomės vairuoti automobilį, instruktorius moko plaukti banglente, net slidėmis retai kam pavyksta šliuožt skaudžiai nepargriuvus. Daugybės dalykų gyvenime mokomės, o išmokę ilgai praktikuojamės. Viskas paprasta kol ant rankų supuojamas kūdikis. Jis valgo, miega, mėgaujasi bučiniais ir tėvų artumu. Vaikui augant auga ir tėvai. Su tėvyste viskas taip pat kaip su pvz.: automobilių vairavimu ar gaminimu. Kaimo keliuku sėdėdami tėčiui ant kelių vairuoja dauguma keturmečių, o kiaušinį išvirti moka pirmokas. Bet kai kalbam apie formulės lenktynes ar įdarytus karvelius – čia jau paauglystė, aukštasis pilotažas, reikalaujantis patirties, įgūdžių, žinių, praktikos, patarimų iš šalies, kantrybės, nuoseklumo, kruopštumo ir t.t.
Visi aukščiau išvardinti pasiaiškinimai tėra normalus, natūralus, tingus vidinis pasipriešinimas. Tai tėra priežasčių nesiimti veiksmų ir atsakomybės paieška. Net patys besiteisinantys tuo sieloje netiki, nes kai tiki niekam nieko nenori teisintis ar aiškinti.
Kone visose motyvacijos ir populiariosios psichologijos knygose rašoma kažkas tokio: „Jei norimo rezultato ar gyvenimo nepavyksta pasiekti taip, kaip gyveni ir būni dabar, mažų mažiausiai reikėtų keisti savo elgesį.“. Be to, tos pačios knygos rašo, jog seną elgesį / įprotį pakeisti nauju galime ne mažiau kaip 21 dieną iš eilės gyvendami pagal naujas taisykles su naujais įpročiais. Čia svarbu „ne mažiau“, kas dažniausiai reiškia, jog reiks gerokai daugiau nei 21 d. O ką daro tėvai? Pabando vieną vakarą sklandžiai nureguliuoti mažuosius į lovas, nepavyksta ir pasiduoda. Vėl teisinasi, bandžiau – nepavyko, su mano vaikais neįmanoma.
Į m a n o m a su beveik visais vaikais. Jei kažkam pavyko – galiu ir aš. Šioje vietoje svarbiausia savo tėviškoje galvoje perjungti vieną vienintelį mygtuką, perjungti programą iš „Man nepavyks!“ į „Man pavyks!“. Perjungus mygtuką visa kita vyks savaime, keisis veiksmai, atsiras valia, nuoseklumas, informacijos paieška, mokymasis ir t.t. ir t.t., žodžiu atsiras viskas, tėvams tereikia perjungti mygtuką į „Man pavyks!“.
2. Gali viską, kai žinai „Kodėl?“.
Taip, taip, taip, žinoma, kad tėvų auklėti savo vaikus ar keisti jų elgesį nemotyvuoja pas kaimynus gyvenantys išauklėti vaikai ar aplinkinių pamokymai, patarimai, paburbėjimai. Kai darai tam, jog taip lyg ir reikėtų – save reikia už ausų traukti į tikslą, o kai tikslas ir vizija saldesni už saldžiausią šokoladą – tiesiog eini sparčiu užtikrintu žingsniu.
Pvz.: Mes dažnai išgirstame klausimų ar nusistebėjimų dėl vaikų migdymo. Einam praustis, vyresniam paskaitom, einam į lovą, sakom maldelę, bučiuojam, išjungiam šviesą ir išeinam. Taip buvo nuo jų gimimo. Damutė vienu etapu kelis mėnesius bandė tam priešintis, bet mūsų tikslas buvo laikas sau, knyga, vonia, arbata, filmas, pokalbis, namų susitvarkymas ar tiesiog palaiminga laisva tyla. Toje tyloje kas vakarą prieš miegą save susirenki, nusiramini, ką reikia apgalvoji, gali ilgai praustis, neskubėti. Prisiminus tą etapą kai dama pati nesimigdė net baisu. Sėdi, supi, glostai, dainuoji, už rankos laikai, kartais ir valanda praeina. Na taip, gera su ja būti, bet juk visą dieną būnam! Ir tas buvimas vakare kitoks, tai nėra buvimas, iš tikro tai yra laukimas kada ji užmigs ir galėsiu eiti, dar tuo momentu yra minčių dėliojimas ką dar spėsiu padaryti, o ko jau ne. Štai neužmiega, nenueisiu į vonią, dar neužmiega, neišgersiu arbatos, dar… nepaskaitysiu…. dar… aš jau pikta ir užmigt bus sunku… O ryt vos pramerksiu akis mes vėl būsim abi.
Ir taip kiekvienam veiksmui kai žinai paaiškinimą „Kodėl?“ nekyla klausimų ar rasi būdų tai pasiekti. Kai kažkuo domiesi, veiki, kai turi kažką savo ir sau, kai matai didesnį paveikslą, aiškiai įsivaizduoji asmeninį apdovanojimą, kurį gausi – tuomet viskas lengva.
3. Matyti ateities santykių su vaikais viziją, tobulą įsivaizduojamą paveikslą.
Taip, taip, reikėtų svajoti apie savo senatvę Kai susivoki, kad vaikui penkeri, o tu su juo pykstiesi ar beviltiškai nesusitari, užuot susikalbėję jūs esat kaip iš skirtingų planetų – sunku tikėti, jog vieną dieną viskas kažkaip savaime baigsis gerai.
Jeigu senatvė atrodo per toli ir per daug miglota, galima tobulai įsivaizduoti gana artimą ateitį:
– iš ryto keliamės su šypsena ir bučiniais;
– be pykčių, raudų ir derybų prausiamasi, rengiamasi, valgoma, klojamos lovos ir keliaujama sugyventi dienos;
– susitikę džiaugiamės, automobilyje pakeliui namo niekas nesusipyksta, parduotuvėje civilizuotai pasitariame dėl vakarienės bei draugiškai apsiperkame;
– grįžtame namo, vaikai žaidžia, vakarienė verda;
– prie stalo nėra kovų, visi valgo, kalbasi, pasakoja dienos nuotykius;
– po vakarienės kažką pažaidžiame, paveikiame ir visi kartu, ir kiekvienas atskirai;
– nebaisu pasikviesti svečių ar eiti į svečius, nes vaikai nieko nesugriaus, nenugriaus ir nesužeis;
– galime ramiai vakarieniauti mieste ir grįžti laimingi, o ne skaudančiomis galvomis ir susipykę;
– vakare linksmai nusiprausus ir paskaičius pasakas jie lyg angelėliai sumiega, o suaugusiems lieka kokios 2-3 val. laiko, kurį pradedame nesusipykę, vienas kito nekaltindami, šypsodamiesi ir savimi bei savo šeima besididžiuodami.
Kai žiūri į vieną mažą nesklandumą ir jo poveikį nieko labai ypatingo nematai. Na ir kas jau čia tokio labai didelio jei rytais jie patys neapsirengs? Na, išties, nei kažkas labai didelio, nei mažo iš to, bet kai susikaupi ir pamatai kokią visą dėlionę iš mažų nesklandumų eliminavimo galima sudėlioti net saldu ir silpna nuo potencialaus gerumo bei idilės tampa
Nesibaigiančio ir tik didėjančio tėvystės džiaugsmo Jums!
Linkėjimai dideli,
Vilma
Informacijos šaltinis: http://jievaikai.lt/
Palikti komentarą