Tėvams savi vaikai būna patys geriausi ir idealiausi. Tačiau, kai vieną dieną mažieji ima nebeklausyti ir į viską atsako ausyse spengiančiu NEEEE, tėvai ima nerimauti, kas nutiko jų angelėliams, ir kur padaryta auklėjimo klaida. Ugdymo įstaigose vaikai dažniausiai elgiasi įprastai, o protestuoja tik prieš tėvus.
Nuogąstauti neverta, nes toks vaiko elgesys yra visiškai normalus. Tai savarankiškėjimo ir savęs identiteto formavimo požymiai. Pirmieji prieštaravimai ir atsikalbinėjimai prasideda maždaug sulaukus dviejų metų amžiaus ir trunka apie metus ar pusantrų. Šis “ ne ne ne“ etapas yra pozityvus reiškinys, kuris padeda atsiriboti nuo tėvų ir formuoti savarankiškumą. Ir tai jokiu būdu nėra sutrikimas ar auklėjimo klaidų pasekmė. Šiuo periodu vaikas sukuria savęs pažinimo pagrindus, mokosi reikšti ir valdyti emocijas.
Šio kritinio etapo metu vaikas tvirtai išreiškia savo nuomonę, jausmus, norus bei leidžia suprasti aplinkiniams, kad ir jis yra besiformuojanti individuali asmenybė. Vaikas įvairiausiais būdais bando ribas ir siekia nepriklausomybės tėvų kantrybės sąskaita. Šio etapo metu svarbu leisti pajusti, kad į vaiko norus yra atsižvelgiama. Dažniausiai jam duodama pasirinkti iš dviejų alternatyvų. Ribų nustatymas laiku ir vietoje yra taip pat labai svarbu, nes augdamas be ribų vaikas praranda saugumo jausmą.
Tėvai labai dažnai prašo patarimų būtent šio amžiaus vaikų auklėjime. O ugdytojai turi sukaupę gausų žinių bagažą. Ir šiuo atveju didelį vaidmenį atlieka abipusis pasitikėjimas tarp tėvų ir ugdymo įstaigų darbuotojų. Kompetetingi darbuotojai kartu su tėvais ieško geriausių problemos sprendimo būdų, o dažniausias ir svarbiausias patarimas: ramiai reaguoti į savarankiškumo siekiantį vaiką ir ugdytis kantrybę, kurios prireiks kito kritinio raidos etapo metu, o ne už ilgo ir dar didesnių iššūkių pilname paauglystės etape.
Informacijos šaltinis: http://suomiskas-ugdymas.blogspot.lt/
Palikti komentarą