Psichologija

KOMFORTO DIKTATŪRA

Galima daug samprotauti apie plataus vartojimo produktus, atsiradusius mokslinės ir techninės pažangos dėka ir kurie skirti, kaip įprasta sakyti, žmonių gyvenimui palengvinti. Tačiau, kaip rodo mus supanti realybė, sulig kiekviena diena, siekdami komforto ir kūniškų patogumų, mes daromės vis labiau priklausomi. O priklausomas žmogus – tai silpnas žmogus. Ir kuo pas jį daugiau įvairiausių priklausomybių, tuo jis silpnesnis.

Mane apstulbino apklausos, kurią organizavo automobilizmo sferą nagrinėjantis tinklapis, rezultatai. Tema buvo „Kaip jums geriau pasiekti darbą iš namų, žinant, kad metropolitenu važiuosite valandą, o automobiliu – tris“. Nustebino faktas, kad dauguma žmonių apklausoje pasirinko asmeninį transportą. Tačiau atleiskite – kur gi čia logika? Juk automobilis – tai viso labo priemonė iš taško A patekti į tašką B. argi ne taip?

Aš uždaviau šį klausimą vienam savo pažįstamam, vienam iš tų, kurie turi įprotį važiuoti automobiliu, net jeigu parduotuvė, į kurią jis susiruošė, stovi už kilometro. Atsakymas: „Automobilyje jaučiuosi komfortiškai. Mano mašina – tai mažas, jaukus pasaulėlis, kuriame jaučiuosi saugus. Ir kalba eina ne apie sugaištą laiką, o apie psichologinį komfortą“.

Komfortas, komfortas, komfortas…

Šis žodis užpildė visą mūsų gyvenimą. Remdamiesi gauta informacija, mes darome išvadą: atrodytų visiškai nekaltas įprotis pastoviai važinėti automobiliu tapo mūsų asocializacijos priežastimi. Mes užsidarome savo butuose, automobiliuose, savo kiaute, mes pradedame šalintis žmonių, visuomenės, teisindami tai komfortu. Mes tampame savo vergystės įkaitais. Vergystės prekybos centrams, automobiliams, telefonams, įvairiems įrenginiams, leidžiantiems patekti į internetą, net jeigu vaikštinėjame po mišką.

Laiko kiekis, kuris iššvaistomas stovėjimui transporto kamščiuose ar lindėjimui socialiniuose tinkluose – katastrofiškas. Nejaugi mums negaila tų minučių, kurios per dieną susilieja į valandas, ir kurias galima buvo išeikvoti bendravimui su vaikais, knygų skaitymui, sportui?

Dabar daug kam mėgstamiausiu užsiėmimu tapo nerūpestingas slampinėjimas po gausius prekybos ir pramogų centrus. Tėvai, vaikai, seni ir jauni žmonės… Nejaugi mums negaila to laiko, sugaišto renkantis daiktus, kurių mums neretai visiškai nereikia? Laiko, iššvaistyti tuščiai, egoistiškai, sau pačiam. Laiko, kurio jau nebesugrąžinsi. O juk dauguma mūsų jau serga priklausomybe nuo vartojimo ir nereikalingų daiktų pirkimo. Neretai dar ir už kreditan paimtus pinigus.

Pirk dar ką nors, pirk labai daug. Nėra pinigų? Pasiimk kreditą ir pirk toliau. Būtinybė pirkti daiktus buvo kultivuojama labai ilgai ir iš būtinybės pavirto pramoga, iš pramogos – įpročiu, iš įpročio – liga. P mes kaip žuvys akvariume, plačiai pražiotomis burnomis, ryjame ir ryjame pašarą, kurį iš viršaus beria į vandenį kažkieno dosni ranka. Mumis naudojasi, ciniškai užsidirbdami iš mūsų silpnumo, tikslingai žudydami mumyse Žmogų ir paversdami vartotoju. Mūsų vaikai, sugrįžę iš mokyklos, lekia prie kompiuterio, kurį padovanojo tėvai. Taip užgimsta įprotis, kuris perauga į vergiją.

Visada maniau, kad daug kas iš to, kas pateikiama žmogui kaip gėris, iš tikrųjų yra gundymas ir anksčiau ar vėliau pradeda daryti blogą įtaką žmogui, kuris nežino saiko savo siekyje įgyti maksimalų komfortą.

Norisi atkreipti dėmesį, kad mūsų vaikuose, kurie sugeria tėvų elgesio pavyzdžius it kempinės, čionai aprašytas mūsų vergavimas gali būti drąsiai padaugintas iš dviejų. Mes matome, kad paskutinio XX amžiaus dešimtmečio karta yra gerokais silpnesnė, tiek dvasiškai, tiek fiziškai, ir infantilesnė, ir tokia ją pavertė būtent priklausomybė, baimė likti nepavaldžia. O argi gali žmogus, kuris susitaikė su mintimi, jog yra priklausomas ir pavaldus, ginti savo nuomonę?

Mano nuomone, tai rodiklis, lakmuso popierėlis, kuris akivaizdžiai iliustruoja disonansą tarp kartų, kurios užaugo ir buvo išauklėtos su 10-15 metų skirtumu. Dar reikėtų pažymėti tą faktą, kad daugiausiai su elektroniniais žaisliukais negali išsiskirti būtent didmiesčių gyventojai. Jie pakeičia bendravimą elektroniniu surogatu, save pačius savo vaikams pakeičia planšetėmis ir abejotinais kompiuteriniais žaidimais, pakeičia normalų maistą nuodais, kurių pavadinimas „greitas maistas“ ir galiausiai pakeičia visą savo gyvenimą egzistavimu vardan nuosavų liguistų priklausomybių.

Atminkite: neturintis priklausomybių – reiškia stiprus.

Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu

Susijusios naujienos

Palikti komentarą

Palikti komentarą

Jūsų el. pašto adresas nebus skelbiamas.