Dietologai ir mitybos specialistai vienu balsu tvirtina, kad sultys yra maistas, o ne gėrimas, kaip daugelis mano. Maistas, kuriame gausu naudingų medžiagų, reikalingų žmogaus organizmui ir gerai savijautai. Tačiau Baltijos šalių gyventojai jų suvartoja palyginti nedaug.
Europos statistikos departamento duomenimis, Latvijoje per metus vienas gyventojas vidutiniškai teišgeria apie 10 litrų sulčių, Lietuvoje – apie 7. Tuo tarpu Vokietijoje – 28, Didžiojoje Britanijoje – 22, o Kipre – net 55 litrus sulčių. Stiklinė sulčių vietoje pusryčių – geras būdas įprasti jas gerti, paversti savo kasdieniu, naudingu produktu.
Latvijos žemės ūkio universitete bei Maisto ir veterinarijos tarnyboje buvo atliktas tyrimas, kuris parodė, kad pomidorų sultyse yra tiek pat kalio, kiek tokiame pačiame kiekyje ruginės duonos, o apelsinų sultyse yra 4 kartus daugiau betakarotino nei kopūste. Obuolių sultyse yra 2 kartus daugiau kalio nei tame pačiame kiekyje ryžių. Ananasų sultyse yra 4 kartus daugiau kalcio negu kiaulienoje ir 6 kartus daugiau negu vištienoje. Greipfrutų sultyse yra toks pat kiekis geležies, kaip kaimiškame varškės sūryje.
Parduotuvių lentynos lūžta nuo sulčių, supilstytų į spalvingas pakuotes, kurios viliote vilioja tiesti ranką. Tiesa, kartais ji nusvyra, pamačius kainą. Kaip nepasiklysti tokioje gausybėje ir susiorientuoti? Patarimai paprasti – jei norite tikrai gero produkto, nesitikėkite, kad jis bus pigiausias; netingėkite paskaityti, kas parašyta etiketėje.
ES šalių gyventojų apklausos rodo, kad europiečiai, pirkdami maisto produktus, retai pasitikrina, kas rašoma jų etiketėse. Maždaug pusė lenkų ir portugalų pripažįsta, kad niekada neskaito etikečių. Jas visada išsinagrinėja tik 15 proc. prancūzų, 35 proc. italų. Bendras europiečių, skaitančių etiketes, vidurkis – 22 proc. Pasirinkimą pirmiausia lemia kaina – ji svarbiausia daugiau nei 90 proc. žmonių. Kokybė svarbi beveik dviem trečdaliams (65 proc.) Europos gyventojų. Europos sąjungoje yra keliami griežti reikalavimai gamintojams ir pardavėjams, kad vartotojai būtų tinkamai ir išsamiai informuojami apie produktus, neklaidinami nerealiais, pirkti masinančiais pažadais, kad užrašai etiketėse būtų gerai matomi ir įskaitomi. Taigi, ką reikia suprasti vartotojui apie sulčių ir jų produktų ženklinimo reikalavimus? Visų pirma, reikėtų žinoti, kas slypi po reglamentuose patvirtintais pavadinimais.
Vaisių sultys yra nesusifermentavęs (paprastai tariant, nesurūgęs), bet galintis ferementuotis skystis, išsunktas iš sveikų, prinokusių, šviežių, atšaldytų arba užšaldytų vienos ar daugiau rūšių vaisių valgomosios dalies ir kurio spalva, aromatas ir skonis būdingas tiems vaisiams, iš kurių jis yra pagamintas.
Citrusinių vaisių sultys spaudžiamos iš sultingosios citrusinių vaisių dalies. Pažymėtina, kad žaliųjų citrinų sultys gali būti spaudžiamos iš neluptų vaisių.
Koncentruotos vaisių sultys – tai gaminys iš vienos ar daugiau rūšių vaisių sulčių, gaunamas fiziniu būdu pašalinant tam tikrą vandens dalį. Jei gaminys skirtas tiesiogiai vartoti, iš sulčių turi būti pašalinta mažiausiai 50 proc. vandens. Koncentratą lengviau laikyti ir transportuoti, taip pat galima išsaugoti natūralią sulčių spalvą, kvapą ir sudėtines dalis.
Sultis gaminant iš koncentrato, į jį sugrąžinamas išskirtas vandens kiekis, atgaminamas kvapas ir skonis, jei reikia, įdedama apdorojant sultis atskirtų vaisių dalių ir vaisių ląstelių. Kad būtų užtikrinta sultims būdinga kokybė, priedai turi turėti tinkamas chemines, mikrobiologines savybes.
Dehidratuotos vaisių sultys – gaminys iš vienos ar daugiau rūšių vaisių sulčių, gaminamas fiziniu būdu pašalinus beveik visą jose esantį vandenį.
Vaisių nektaras – nesusifermentavęs, bet galintis fermentuotis gaminys, gaunamas į vaisių sultis, vaisių sultis iš koncentrato, koncentruotas vaisių sultis, vaisių sulčių miltelius, vaisių tyrę arba jų mišinį pridedant vandens. Į nektarą taip pat gali būti pridedama cukraus ir medaus, iki 20 proc. galutinio gaminio masės. Jei vaisių nektarai gaminami be cukrų arba sumažintos energinės vertės, cukrūs gali būti visiškai arba iš dalies pakeičiami saldikliais. Priklausomai nuo vaisių ir uogų rūšies, nektare būna 25–50 proc. sulčių. Šį kiekį reguliuoja Europos Sąjungos direktyva. Taigi nektaras gali būti laikomas atskiestomis sultimis, bet jo skonio savybėms pagerinti galima naudoti ir saldiklius, ir rūgštingumo reguliatorius.
Sulčių gėrime sulčių yra dar mažiau nei nektare, paprastai – apie 15 proc.
Sulčių gėrimo sudėtis nėra reguliuojama sulčių produktų sudėties ir kokybės reikalavimais. Jis ženklinamas pagal bendruosius ženklinimo reikalavimus. Sulčių gėrimas labiausiai primena namie skiedžiant sultis ruošiamą sulčių gėrimą.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą