Kodėl svarbu suvokti skirtumą tarp kaltės jausmo ir atsakomybės

Daug psichologinių problemų kyla dėl to, kad žmonės labai dažnai supainioja kaltės jausmą ir atsakomybę. Į šiuos spąstus neretai patenka net patyrę psichologai.

Kuo skiriasi atsakomybė nuo kaltės?

Atsakomybė – tai paprastas realybės pripažinimas tokia, kokia ji yra. Jeigu žmogus nerangiai pasisuko ir netyčia sudaužė vazą svetimuose namuose, tai atsakomybė bus neutralus fakto pripažinimas: „Taip atsitiko, kad būtent aš sudaužiau šią vazą“.

Atitinkamai, jeigu vaza buvo brangi būsto šeimininkams, o žmogui svarbūs santykiai su jais, tai jis gali imtis kokių nors veiksmų, kad „išlygintų“ situaciją – pavyzdžiui, nupirkti jiems kitą vazą arba paprasčiausiai atsiprašyti už tai, kad taip atsitiko.

Kaltė – tai atsakomybė, prie kurios prisideda moralinis etinis situacijos įvertinimas. Pavyzdžiui, jeigu žmogus tiki, kad žmonės visada privalo būti idealūs, lankstūs, atsargūs ir kad sudaužyti svetimą daiktą yra labai blogas dalykas, tada jį neišvengiamai apims kaltės jausmas už tai, kad sudaužė vazą.

Šiuo atveju įvykis nebebus neutralus realybės faktas – „aš atsitiktinai sudaužiau vazą“. Prisidės visas rinkinys nuo realybės nutolusių kenksmingų fantazijų – „aš – blogas, nerangus žmogus, kuris padarė neatleistiną dalyką. Aš sudaužiau svetimą vazą, nors galėjau ir nesudaužyti“.

Tokia pat painiava kyla ir kitų žmonių atžvilgiu, kai nesuvokiamas skirtumas tarp kaltės ir atsakomybės. Mes bijome pripažinti kitų žmonių indėlio į neigiamus mūsų gyvenimo įvykius, kai nemokame to padaryti, nesileisdami į kaltinimus.

Kaltės jausmas (nors jį šiuo atveju būtų neteisinga vadinti jausmu, nes tai yra dirbtinai įdiegtas jausmų kompleksas) susiformuoja vaikystėje, kai tėvai ir kiti suaugusieji manipuliuoja vaiko baime būti atstumtam ir netekti jų meilės, kad priverstų jį elgtis taip, kaip jie nori.

Per ilgą laiką toks elgesio reguliavimo metodas įskiepijamas ir suaugęs žmogus pats automatiškai jį naudoja, nuolat kaltindamas save už tai, kad neatitinka svetimų moralinių normų. Ir dėl to jis paprastai smarkiai kenčia.

Sveikai savireguliacijai kaltės jausmas visai nereikalingas. Jis net tampa didele kliūtimi: užuot kreipę psichinę energiją į sąveiką su realybe, mes eikvojame ją kankinamiems išgyvenimams ir savigraužai dėl to, kad neatitinkame klaidingai suprastų kitų moralinių normų, ir jaučiame su tuo susijusią baimę, būti atstumtiems bei pasmerktiems.