Aštuntos klasės mokinys Rokas šiais mokslo metais pradėjo lankyti mokamus anglų kalbos kursus pradedantiesiems nepaisant to, kad mokykloje minėto dalyko yra mokomas nuo ketvirtos klasės ir per penkias savaitės dienas jam būna net trys šio dalyko pamokos. „Tokių pavyzdžių labai daug“, – sakė jo mama Loreta ir paragino pasvarstyti, kodėl daugelis vaikų mokykloje taip ir neišmoksta kalbėti angliškai.
Mažai praktikos
Pasak Loretos, jos vaikas mokamus kursus pradėjo lankyti ne todėl, kad pagerintų pažymius (jie nėra blogi) ir ne todėl, kad pasiruoštų brandos ar tarptautiniam anglų kalbos egzaminui, kaip dažniausiai būna, o todėl, kad tiesiog nori išmokti kalbėti šia kalba, kad galėtų bendrauti su kitataučiais.
„Mokytojos skirtus namų darbus jis atlieka sąžiningai, mokosi gramatikos ir vis naujų žodžių, tačiau viso to negali pritaikyti praktikoje. Nemoka kalbėti net paprastais sakiniais“, – stebėjosi moteris. Pokalbininkės nuomone, taip yra todėl, kad mokykloje vaikams skiriama per daug vis naujos mokomosios informacijos. „Per mažai kartojami pagrindai, t. y. tai, kas jau buvo išmokta, ir per mažai praktikuojamasi kalbant“, – konstatavo ji.
Patalinė blakė
„Kartais per vieną vakarą vaikui reikia išmokti nuo 50 iki 100 naujų žodžių, – sakė mokinio mama. – Nesuprantu, kam reikalingas toks platus žodynas. Atkreipiau dėmesį, kad tie žodžiai, kuriuos būtina įsiminti, nėra susieti į vieną temą, pavyzdžiui, tenka iškalti iš eilės: geologas, žmogaus kūnas, įtraukti, neįtikėtinas, pramonė… Maža to – vaikai mokosi ir tokių sąvokų, kurių mes net gimtąja kalba nevartojame ir net nežinome… „Patalinė blakė„, „dramblinis ruonis“. Ar jų gali kada nors prireikti? Kodėl apskritai jie yra žodynėliuose, kam vaikams juos žinoti?“
Mokinio mamos pasakojimu, vaikai kala vabzdžių pavadinimus ir daugybę kitos specifinės terminologijos: maisto gaminimo būdų, sporto, kriminalistikos terminus etc. „Gal visa tai ir nėra blogai tuo atžvilgiu, kad mokymasis mintinai lavina atmintį, bet ar toks yra anglų kalbos pamokų tikslas? Jeigu vaikas, ketverius metus mokęsis anglų kalbos, negali balsu suregzti paprastų, buitinių sakinių, manau, jog iš akių buvo pamestas pagrindinis anglų kalbos pamokų tikslas…“
Dvi kalbos – nė vienos?
Pokalbininkė atkreipė dėmesį, kad per penkias mokymosi mokykloje dienas paaugliams būna penkios užsienio kalbos pamokos: trys anglų ir dvi antrosios užsienio kalbos (dažniausiai rusų arba vokiečių), kuri taip pat yra privaloma.
„Mokyti vaikus kalbų yra gerai, tik bėda ta, kad nėra rezultato. Aš būčiau linkusi geriau rinktis vieną kalbą, anglų, visas tas penkias pamokas per savaitę atsisakant antrosios užsienio kalbos, bet kad būtų rezultatas. Kas nori – tegu mokosi antrosios užsienio kalbos, bet ne privalomai. Juo labiau kad mūsų nedideliame miestelyje (manau, ir daugelyje kitų) antrąją užsienio kalbą galima rinktis tik iš rusų ir vokiečių, nes nėra kitų kalbų specialistų. Jeigu mano vaikas ketina toliau studijuoti, tarkime, Skandinavijoje arba Ispanijoje, jam rusų nei vokiečių kalbos nepravers.“
Turi gebėti
„Vakarų eksresas“ pasiteiravo Švietimo ir mokslo ministerijoje, ar galėtų mokinys vietoje dviejų užsienio kalbų pasirinkiti vieną – anglų (su tokiu pat pamokų skaičiumi).
Iš ŠMM Komunikacijos skyriaus buvo gautas toks atsakymas: „Vyrauja nuostata, kad Europos Sąjungos piliečiai turi sugebėti bendrauti bent dviem užsienio kalbomis.
2011-2012 m. Europos Sąjungoje buvo atliktas tyrimas, parodęs, kad situacija dėl antrosios užsienio kalbos mokėjimo nėra gera.
Rengdami ugdymo dokumentus, į tai taip pat turime atsižvelgti. Antrosios užsienio kalbos mokymasis – sudėtinė bendrojo ugdymo dalis. Pirmosios, antrosios ir trečiosios užsienio kalbų pasirinkimas įtvirtintas ugdymo planuose: pirmoji užsienio kalba gali būti pasirenkama iš anglų, prancūzų ir vokiečių kalbų; antroji užsienio kalba – iš anglų, latvių, lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių ir kitų kalbų; trečioji užsienio kalba (viduriniame ugdyme) gali būti pasirenkama iš mokyklos siūlomų, dažniausiai rečiau vartojamų kalbų, pavyzdžiui, japonų, italų, norvegų ar kinų kalbų.
Problema ta, kad mažesniuose miesteliuose rečiau pasirenkamų kalbų mokytojų trūksta, todėl mokyklos negali pasiūlyti didesnės kalbų mokymosi įvairovės. Tokiu atveju mokyklai reikėtų aktyviau bendradarbiauti su mokyklos steigėju (savivaldybe) ir kartu ieškoti sprendimo. Steigėjas turi atsižvelgti į tai, kad tėvai pageidauja užsienio kalbos mokytojo, ir rasti sprendimą. Pvz., gal reikiamas mokytojas galėtų važinėti iš kitos mokyklos ar pan.“
Kamštis gerklėje
„Vakarų ekspreso“ pakalbinti privatūs anglų kalbos dėstytojai, paklausti, kokiu būdu jie per palyginti trumpą laiką „priverčia“ savo mokinius prabilti angliškai, atsakė, jog moko „ne taip, kaip mokykloje“. Ką tai reiškia? „Mes leidžiame klysti ir už klaidas nebaudžiame“, – sakė jie.
„Kursus nusprendę lankyti žmonės – paaugliai, studentai, solidaus amžiaus verslininkai, – sako, jog atėjo čia tam, kad išmoktų būtent kalbėti angliškai. Galutinis mokymo tikslas ir yra toks. Pastebėjau, jog lietuviams tai yra be galo sunku. Jie bijo pasakyti neteisingai, – sakė anglų kalbos kursų vadovė Violeta. – Lietuvis kaip niekas kitas bijo suklysti, vengia būti išjuoktas. Manau, ši baimė atsiranda mokykloje.“
Vis dėlto nėra kito būdo išmokti kalbą, kaip tik ja kalbėti.
„Juk mes ir gimtąja kalba pradedame kalbėti švebeldžiuodami, iškraipydami žodžius ir tuo linksmindami aplinkinius, – sakė mokytoja. – Tas pats ir su anglų… Reikia pradėti kalbėti netaisyklingai. Aš savo mokiniams sakau, kad iš pradžių jie tiesiog privalo daryti klaidų, kitaip net negalima. Ir aš netaisau jų kalbėjimo. Jeigu pačioje kursų pradžioje imčiau taisyti – žmogui gerklėje įstrigtų tas nelemtas kamštis, kuris po to nebeleidžia prabilti.“
Ne mokytis, o kalbėti
Anglų kalbos klubo lietuviams Londone įkūrėjas Darius „Vakarų ekspresui“ teigė, jog „anglų kalbos mokytis nereikia – reikia ją patirti bei pajausti“.
„Beveik kiekvienas mokinys, prisijungęs prie mūsų klubo, teiraujasi, kiek valandų per savaitę jam reiktų skirti anglų kalbos mokymuisi. Be abejo, visi nori išgirsti malonų atsakymą: „užteks ir pamokų„, „kelių valandų per savaitę“ ar „priklauso nuo jūsų„. O jei atsakyčiau, kad reikėtų paskirti visą savaitę, žinoma, sakytų, jog neturi tiek laiko. Todėl paprastas patarimas: mokykis visur. Pavyzdžiui, važiuodamas autobusu, klausykis angliško teksto per ausinuką. Namuose išsiversk visų daiktų pavadinimus į anglų kalbą, žiūrėk anglišką televiziją, klausyk angliškų dainų ir išsiversk jų tekstus į lietuvių kalbą…“
Atsipalaiduoti
Dariui pritarė ir kita lietuvė, gyvenanti ir dirbanti Londone. „Manau, kad anglų kalbos vaikai Lietuvos mokykloje neišmoksta todėl, kad nėra mokomi būti anglakalbiais, o yra mokomi būti lietuviais, kalbančiais angliškai, – mano Aistė. – Kad galėtum kalbėti laisvai, pirmiausiai turi išmokti atsipalaiduoti ir leisti sau daryti klaidų.
Taip pat svarbu atidžiai klausytis ir mokytis iš aplinkos. Gyvenant Lietuvoje, galima, pavyzdžiui, susirasti draugą, kuris noriai su tavimi paplepės angliškai. Svarbu išmokti suprasti kontekstą net ir nežinant žodžių. Kalba yra gyva, savita, o mokykloje tam savitumui skiriama mažai dėmesio. Mokykloje pernelyg daug laiko skiriama sudėtingiems žodžiams, gramatikai, laikams. Tai yra svarbu, bet tai ateina savaime, kai jau „pagyveni“ ta kalba. Manau, kad vaikams būtų įdomu suprasti, kaip ta kalba atsirado, susipažinti su anglų istorija, kultūra ir pan. Pavyzdžiui, labai įdomi tema yra anglų kalbos tarmės arba vadinamieji akcentai. Australas kalba visiškai kitaip nei amerikietis – tai labai įdomu!“
Aistė mano, jog mokymo sistema, pagal kurią mokoma anglų kalbos lietuviškose mokyklose (su kai kuriomis išimtimis, žinoma), yra pasenusi. „Kalama per daug žodžių, taisyklių. Tai nepadeda išmokti susikalbėti, suprasti konteksto. Daugelio žodžių, kurių moko lietuviškose mokyklose, net patys anglai nežino…“
Reikia, kad būtų valstybinė
„Jeigu anglų kalba būtų padaryta antroji valstybinė, visos problemos išsispręstų„, – sakė anglų filologė Laima Degutienė.
Anot pokalbininkės, dabar užsienio kalbą išmoksta tik tie, kurie labai nori išmokti, o iš tikro mokėti reikėtų visiems. Ir mokyti esą reikia pradėti nuo lopšelio.
„Svetimos kalbos mokymasis yra gana skausmingas dalykas, reikia pastangų; vis dėlto tai ne gimtoji kalba. Kas labai nori, tas išmoksta. Šiaip aš apie mūsų jaunimą esu pozityvios nuomonės. Dėsčiau ISM, VU, TVM studentams, ir galiu pasakyti, kad net iš kaimų atvykę pirmakursiai puikiausiai kalba angliškai, – sakė dėstytoja. – Taip pat pastebėjau, kad Lietuvoje jau ir penkiasdešimtmečiai šturmuoja privačius kursus, pradinukų grupes ir mokosi.“
Priklauso nuo paties mokinio
Negalėjimą prabilti angliškai L. Degutienė sieja ne su mokymo metodika, o su paties žmogaus charakteriu, jo bloga nuomone apie save.
„Mokytojų ir metodikų esama įvairių, būna geresnių ir prastesnių, bet aš nemanau, kad tai lemia. Ne nuo to priklauso. Priklauso nuo žmogaus savivertės. Iš patirties galiu pasakyti, kad vieni kalba gramatiškai taip blogai, kad šiurpu klausytis (taip esu girdėjusi ir Danijoje), bet dėl to nesisieloja – kalba drąsiai. Kiti, nors ir gerai moka gramatiką, žino daug žodžių, – negali ištarti nė sakinio, bijo. Turėjau mokinius du brolius: vienam puikiai ėjosi, o kitam prastai. Čia jau charakteris. Todėl ir sakau, kad ne nuo mokytojo ir metodikų priklauso galutinis rezultatas, o pirmiausiai – nuo paties mokinio.“
L. Degutienės žodžiais, šiais laikais bet kurio amžiaus žmogui išmokti kalbėti angliškai galimybės yra neribotos. Be kursų ir nuotolinių pamokų, yra internetas, televizija, – klausyk, skaityk, bendrauk. „Aš anglų filologiją baigiau 1986 metais, ir mano kartos mokytojai bei dėstytojai žino, ką turiu galvoje – kokios tada buvo sąlygos. Dabar yra tiek priemonių, metodų ir mokyti, ir mokytis – tikrai gali pasirinkti, kas tau tinka. Per 25 metus mes pažengėme labai toli į priekį, ir aš jau nesakyčiau, kad lietuviai nekalba angliškai“, – konstatavo L. Degutienė.
Andromeda MILINIENĖ
Informacijos šaltinis: ve.lt
Palikti komentarą