Neseniai vieno socialinio eksperimento metu buvo keliami klausimai apie vaikų saugumą. Vaizdo įrašas vaizduoja vyrą, kuris vilioja ketverių metų vaiką nuo tėvų, žadėdamas parodyti jam šuniukus. Kai tėvai buvo apklausiami, dauguma atsakė, kad jų vaikams niekada nebūtų leidžiama kalbėti su nepažįstamaisiais, taip pat jie niekada nepaliktų jų su kuo nors, ko jie patys nepažįsta.
Tačiau dauguma vaikų per eksperimentą darė būtent tai. Vaikų įspėjimas apie kalbėjimosi su nepažįstamaisiais pavojus nepadarė jiems jokios įtakos. Dauguma žmonių į šį vaizdo įrašą žvelgė kaip į įspėjimą, kad reikia geriau auklėti vaikus, labiau įspėti dėl kalbėjimo su nepažįstamaisiais, tačiau aš manau, kad iš tiesų viskas yra priešingai.
Mano tėvams pasaulis buvo baisi vieta. Naujienos jų paauglystės metais buvo užpildytos kraupiomis istorijomis apie serijinius žudikus ir pagrobtus vaikus. Man buvo pasakyta ištarti ne narkotikams, nesiartinti prie jokių krovininių sunkvežimių ir niekada, jokiomis aplinkybėmis, nekalbėti su nepažįstamaisiais.
Ties kiekvienu kampu tykojo vaikų grobikas, laukdamas progos pasiglemžti mane į priešlaikinę mirtį. Tėvai, kai buvau maža, su siaubu žvelgė į mano natūralų instinktą ginti savo autonomiją kaip įmanoma greičiau pabėgant nuo jų prekybos centre.
Pamesti mane iš akių bent vieną sekundę jiems buvo gyvas košmaras, nesijausdavo saugiai, kol mano ranka nebūdavo vėl saugiai apglėbta mamos rankos. Ir, be abejo, aš už savo kvailumą būdavau atitinkamai baudžiama.
Nepasitikėti niekuo buvo mano vaikystės mantra, ir ji pasiliko manyje, kol aš užaugau. Aš vis dar jaučiu, kaip mano krūtinė kilnojasi ir išsiveržia pliūpsnis adrenalino kiekvieną kartą, kai prie manęs priartėja nepažįstamasis.
Dabar pati turiu du mažus vaikus, o mano vyresnėlis šiuo metu išgyveno draugiškumo etapą, kurio esmė yra parodyti, kad jis visiškai neturi ribų. Jis mėgsta skubėti nepažįstamųjų link, klausti jų vardų, liesti jų rankas, kartais atsisveikindamas netgi juos apkabina.
Kai iš tolo stebiu jį įsitraukusį į pokalbį su žmogumi, kurio aš nepažįstu, esu staiga tarsi perkeliama į savo mamos kailį, kai jį nerimastingai šaukdavo mano vardą, kai būdavome prekybos centre. Plaukai ant mano sprando atsistoja piestu, ir tuo metu jaučiu, kad jis yra pavojuje. Atrodo tarsi iš tikrųjų smulkutė sena ponia būtų grobikė, viliojanti jį saldainių ir mažų šuniukų pažadais. Mano delnai pradeda prakaituoti.
Noriu bėgti pas jį taip greitai, kaip tik gali nešti mano kojos, ir išgelbėti jį nuo pavojaus, kurį kelia 92-ejų metų moteris su klausos aparatu ir jai patarnaujantis šuo.
Noriu pagriebti jį ir išplūsti už tai, kad atsidūrė taip toli. Noriu tuo metu priversti jį pažadėti niekada nekalbėti su nepažįstamaisiais. Noriu išgąsdinti jį, kad klausytų. Bet to nedarau.
Man liūdna, kad negaliu atpažinti aplink mane esančių žmonių gerumo. Nekenčiu, kad mano pirmoji mintis, kai tik kas nors mane užkalbina, yra: „Ką jie nori man padaryti?“ Tikiu, kad kai žvelgiu į pasaulį per savo asmeninių baimių ir mizantropijos prizmę, tuomet šie mano apgailėtini lūkesčiai iš aplinkos atsispindi manyje. Nenoriu to savo vaikams.
Žvelgiu į savo sūnų ir matau jame tiek daug nekalto džiaugsmo, pasitikėjimo ir naivios meilės kiekvienam, ką jis sutinka. Ir tuomet jaučiuosi saugi ne tik dėl jo kūno, bet ir dėl jo charakterio. Jo ketvirtieji gyvenimo metai neturėtų būti užgrūsti baimėmis ir pertekliumi pasakojimų apie kartą ir laiką, apie kuriuos jis nieko nežino.
Nesiūlau ketverių metų vaiką leisti vieną klajoti Niujorko gatvėmis, tačiau tikrai manau, kad reikia stengtis jam leisti nuoširdžiai pasveikinti pasaulį. Kai jis apkabina kokį nepažįstama vyrą, šypsausi per sukąstus dantis. Kai jis gatvėje nepažįstamiesiems pasako savo vardą, juokiuosi ir pasakau, kad didžiuojuosi juo dėl jo mandagumo. Net ir tuomet, kai mano širdis daužosi.
Priverčiu save paeiti kelis žingsnius atgal ir leidžiu jam kalbėtis su žveju, meškeriojančiu prie ežero, netoli mūsų namų. Jis gali kalbėtis vienas, žinodamas, kad esu netoliese, tačiau pakankamai pasitikiu jais abiem, kad netgi palieku juos šiek tiek pasikalbėti dviese.
Be abejo, pasaulyje mažiems vaikams yra realių pavojų – judrios gatvės, aštrūs peiliai, karšta viryklė, gilus vanduo. Bet kurio iš šių paminėtų dalykų grėsmė vaikui yra milijonus kartų didesnė nei žmogus, ramiai žvejojantis netoli namų.
Tyrimas parodė, kad tik viena šimtoji procento vaikų nelaimių yra susijusi su nepažįstamaisiais. Labiau tikėtina, kad mano sūnų nutrenks žaibas jo pokalbio su žveju metu, negu jį pagrobs šis vyras.
Aš matau pavojų kiekviename veide, kurį jis sutinka su šypsena, bet taip neturi būti. Bijau to švelnumo ir atvirumo, kuriuo dauguma žmonių atsako mano sūnui. Jam pasaulis yra stebuklų ir galimybių vieta, kurioje daug naujų ir įdomių veidų.
Tikiu, kad ateities kartoje bus mažiau neapykantos ir teisimo, jei pradėsime mokyti savo vaikus nebijoti to, ko jie nesupranta, bet eiti to link su šiluma ir troškimu išmokti. Todėl aš kiekvieną dieną ryžtuosi akis į akį susidurti su savo baimėmis ir leidžiu savo vaikams kalbėtis su nepažįstamaisiais.
MARY WIDDICKS
Vertė Vaiva Lanskoronskytė
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą