KO REIKIA KIEKVIENAI MAMAI?

Į šį klausimą praėjusio pavasario vakarais Vilniaus šv. Juozapo Pilaitės parapijos salėje bandė atsakyti dvylika mamų. Vilniaus arkivyskupijos šeimos centro iniciatyva ir parapijos dėka Pilaitės ikimokyklinukų mamos buvo pakviestos jaukiai susėsti prie bendro stalo, susipažinti, dalytis patirtimi ir skaityti amerikiečių autorių Elisos Morgan bei Carol Kuykendall knygą, pavadintą tuo pačiu klausimu. Kiekvienas jos skyrius buvo kaip kelrodis, kokiomis temomis per kiekvieną iš vienuolikos susitikimų kalbėtis.

Dar svarbesnį kelrodžio vaidmenį atliko vadovė Jurgita Pocevičienė – keturių vaikų mama, sukaupusi daug teorinės ir praktinės patirties, kartu su visomis ieškanti atsakymų į turbūt kiekvienai ikimokyklinukų mamai dažnai iškylančius klausimus.

Viename iš pirmų vakarų parapijos klebonas Ričardas Doveika pasidalijo savo vaikystės prisiminimais ir patikino, kad motinystė ‒ tai Dievo dovana, kurią reikia saugoti bei gerbti. Jau savo pasisveikinimu jis priminė mamoms, kad jos yra tikros princesės, ir šis titulas žaismingai lydėjo mus visas tas savaites.

Arkivyskupijos šeimos centro inicijuoti susitikimai ypatingi tuo, kad juose dėmesys sutelktas ne į vaikų auginimo subtilybes ar šeimą, bet į pačias jų dalyves – mamas. Minėtos knygos anotacijoje iškeliama tokia problema: „Moters vertę šiais laikais apibrėžia jos atlikto darbo vertė ir kiekis. Ir jeigu auginant mažus vaikus jos darbas nuolatos nepabaigtas, varginantis ir neturintis apčiuopiamo užmokesčio, mama ima abejoti savo vertingumu.“ Tad kartais abejonių apimtos moterys nedrįsta kalbėti apie motinystės svarbą, jei nesijaučia vertinamos visuomenėje, neįvertina ir pačios savęs, paskęsta susikurtuose lūkesčiuose ar būna prislėgtos sau išsikeltų reikalavimų. Agnė pasakoja: „Po pirmo susitikimo vis dar buvau nusiteikusi skeptiškai. Aš juk stipri, nuostabi supermama. Bet, perskaičiusi knygos „Ko reikia kiekvienai mamai?“ pirmus puslapius, apsiverkiau. Supratau: ta vargšė mamytė ‒ tai aš. Su tais pačiais rūpesčiais ir klausimais, pavargusi, save praradusi maksimalistė, kuriai be galo reikia pasikalbėti ir pasidalinti tuo, kaip jaučiuosi. Pasijusti suprastai, paguostai.“ „Knyga, kurią skaitėme, kelia prasmingus klausimus ‒ ko išties reikia kiekvienai mamai. Lygiai kaip ir kiekvienam žmogui ‒ juk visiems norisi būti pripažintiems, tobulėti, turėti artimą bičiulį ir žinoti, kur gali kreiptis pagalbos. Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad nesileidom smulkiau nagrinėti knygoje aprašytų nakties juodumo jausenų ir situacijų, o pasiūlytomis temomis kalbėjom apie save pačias – tai padėjo išvysti daugiau gyvenimo spalvų“, ‒ papildo Vilma. Jau antrame susitikime vienbalsiai nusprendėme, kad motinystė svarbi, nes jeigu laiminga mama – laiminga visa šeima, o laiminga šeima kuria laimingą visuomenę. Susitikimų dalyvė Rasa rašo: „Džiugu, kad keičiasi šiuolaikinė visuomenė. Vyrai vis dažniau išleidžia mamas pailsėti ar duoda laiko užsiimti joms mielais darbeliais. Augant visuomenės supratingumui ir sąmoningumui, po truputėlį nebelieka tos nuostatos, kad mama ‒ tai visagalė, nepavargstanti ir visada geros nuotaikos būtybė. Didėja supratimas, kad pailsėjusi, save realizuojanti mama – tai laimingi vaikai ir laiminga šeima.“

Kartais reikia tik žengti pirmą žingsnį, išdrįsti ateiti, susipažinti, pažvelgti viena kitai į akis ir pamatyti, kad visos gyvename su panašiais rūpesčiais, norime elgtis teisingai ir ieškome, kas geriausia mūsų šeimoms. Trupučio drąsos reikėjo tik pradžioje, o susitikimams einant į pabaigą ne viena mama pripažino, kad grupėje greitai atrado ryšį ir artumą, anot Rasos: „Galbūt iš pradžių atrodė, kad bus kiek nesmagu šnekėti apie dalykus, kurie liečia šeimą, kad galbūt liksi nesuprasta ar kažkas ne taip apie tave pagalvos. Tačiau aš labai klydau. Visos mamos pasirodė nepaprastai nuoširdžios, užjaučiančios, sugebančios įsijausti į kitą žmogų. Niekada nejaučiau priešiško žvilgsnio. Čia nebuvo neteisingos nuomonės ar savo nuostatų brukimo kitoms ‒ mes visos buvome vienoje barikados pusėje, o pasibaigus kursams tapome tarsi vienu kumščiu.“

Šie susitikimai parodė, kad tiesiog kalbantis rūpimomis temomis galima įkvėpti kitus ir pačias save, taip pat ir geriau pažinti savo bendruomenę. „Stebino keliuose knygos skyriuose siūlytas patarimas pagalbos mamoms ieškoti parapijoje. Deja, pas mus parapijos turbūt labiau suvokiamos kaip teritoriniai vienetai, o ne pažįstamų ir vienas kitą palaikančių tikinčiųjų bendruomenės. Galbūt tokie susitikimai galėtų paskatinti susipažinti parapijiečių šeimas ir užmegzti artimesnius santykius?“ ‒ svarsto Vilma. Norėtųsi keisti įsisenėjusius miesto kaimynystės stereotipus, parodyti, kad mums svarbu, kas gyvena už kitų durų ir kaip tie žmonės jaučiasi. „Gauti supratingumo žvilgsnius tyloje, ramioje bažnyčios salelėje buvo stebuklingas patyrimas, privertęs pakeisti požiūrį į save, savo vertybes, į Bažnyčią, į žmones. Atvėrė norą dalintis ir užjausti. Sustiprino mano motinystės natūralius jausmus, paskatino nebijoti savęs, savo jausmų ir minčių, rasti laiko sau. Padėjo viską sudėlioti į lentynėles ir nurimti. Pradėti savimi didžiuotis ir džiaugtis tuo, ką turiu, dėkoti už tai ne kam kitam, o Dievui“, ‒ pasakoja Agnė. Mamų susitikimai ‒ tai vienas iš žingsnių, kurie veda artimesnės bendruomenės, glaudesnių ryšių su kaimynais ir gyvesnės parapijos link. „Šie susitikimai padėjo atsakyti į ne vieną klausimą, kurie man nedavė ramybės. Labai norėjosi pažinti daugiau mamų, kurios gyvena netoliese, paklausyti, su kokiomis mintimis, rūpesčiais ir džiaugsmais jos gyvena. Būtent tai pavyko padaryti su kaupu. Buvo jauku kalbėti ir labai įdomu klausytis kitų, buvo gera matyti ir jausti, kaip atrandame kažką naujo. Į namus grįždavau pilna emocijų ir įspūdžių, svarbiausia, kad vėl įsikraudavau energijos, kurios taip reikia, kai namuose auga mažas stebuklėlis“, ‒ priduria Gražina.

Dievo namų prieglobstyje jautėmės jaukiai ir saugiai, prisimindamos, kad tikėjimas veda teisingu keliu. Todėl su dideliu dėkingumu parapijai, organizatoriams, vadovams ir visoms mamoms linkime atrasti tokį artumą, kokį patyrėme šiuose susitikimuose. Norisi užbaigti Agnės žodžiais: „Tokie susitikimai ne tik reikalingi, jie būtini. Net jeigu jaučiatės stiprios ‒ eikite. Nes jūsų stiprybės reikia kažkam, kam jos labai trūksta. Dalinkitės ir jums bus atlyginta su kaupu.“

Gražina Cislikauskienė, Vilma Razmislevičienė