Vaikų nuskaityta Richardo Scarry knyga „Ką žmonės dirba visą dieną?“ ir kiti jo leidiniai apie Darbėnų piliečių kasdienybę per keletą dešimtmečių šiek tieks pasikeitė. Atsirado moterų ugniagesių, mokslininkių, vaikais rūpinasi tiek mama, tiek tėtis, o „gražios stiuardesės“ virto neutralesniais „skrydžio palydovais“. Vaikų literatūros tyrinėtojai sako, kad lietuviai į knygas vaikams žiūri konservatyviau – šių dienų aktualijas labiau atitinkantys herojai, socialinės situacijos dažniausiai vaizduojami užsienio autorių kūriniuose.
Vaikų pamiltoje knygoje – modernesni vaidmenys šeimoje
Dirbantys kiškiai, katinai, meškinai, prieš daugiau nei šešiasdešimt metų sukurti rašytojo ir iliustratoriaus R. Scarry, užkariavo pasaulį – per 250 knygų virto šimtais milijonų egzempliorių įvairiomis kalbomis. Darbėnų gyventojų kasdienybė tapo vaikų literatūros klasika, kurią pastaraisiais metais imta po truputį keisti. Kai kurios detalės, gerokai pasikeitus darbo ir šeimos santykiams, buvo tyliai patobulintos.
Neseniai amerikiečių žurnalo „The Atlantic“, rašančio politikos, mokslo, kultūros, socialinėmis temomis, nuotraukų redaktorius Alanas Tayloras suskaičiavo ir nufotografavo keturiolika puslapių, kuriuose nuo 2005 metų atsirado pasikeitimų. „1963 metų leidimą man nupirko šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai buvau bamblys, suskaičiau jį iki skutų. 1991 metų leidimą skaito mano vaikai. Aš taip mėgau senąjį leidimą, kad tučtuojau pastebėjau keletą skirtumų ir įamžinau keturiolika įdomesnių“, – pasidalijęs nuotraukomis su interneto bendruomene, rašė jis.
Vienas labiausiai į akis krintančių pasikeitimų – virtuvėje triūsia nebe viena mama kiškienė, o ir tėtis kiškis. Atsirado moteriškos lyties policininkių, gaisrininkių, mokslininkių, ūkio darbais užsiima nebe vien vyriški personažai. Juos galima pamatyti stumiančius vaikiškus vežimėlius ar rytais susiruošusius ne „pusryčiauti, kai pakviečia“, o tiesiog einančius į virtuvę pusryčių. Vietoje ant lėktuvo trapo pasitinkančios „gražios stiuardesės“ atsiranda „skrydžio palydovas“.
„Knyga Lietuvoje pasirodė maždaug prieš dvidešimt metų, ji buvo gera, įdomi, paskui atėjo supratimas, kad labai stereotipiškai pateikia vyrų ir moterų vaidmenis. Knygoje aiškiai išsidėlioja, kad neapmokamo darbo našta tenka moterims, o vyrai imasi aktyvesnių pozicijų, dirba aktyvius darbus.
Pataisymai naujuose leidimuose atveria naujų galimybių juos skaitantiems vaikams“, – pastebėjo Lygių galimybių plėtros centro ekspertas, projektų koordinatorius Augustas Čičelis.
Pokyčiai seniau parašytose knygose, jo nuomone, labiau atspindi dabartinės visuomenės realijas – pavyzdžiui, ne vienas kokybinis tyrimas atskleidė, kad tėvystės atostogų patirtį turėję vyrai pasijuto užmezgę stipresnį ryšį su vaiku. Į kai kurias profesijas, kurios anksčiau buvo laikomos „moteriškomis“, imta žiūrėti kitaip. „Atsiranda pagarba profesijai, nebeužtenka, kad dirbtų „graži stiuardesė“, dabar skrydžio palydovui ar palydovei svarbesni įgūdžiai. Ankstesnis apibūdinimas buvo sumenkinantis moterų vaidmenį.
Svarbu, kad atsirastų pagarba profesijai, ir moterų indėlis visuomenėje būtų vertinamas adekvačiai, nes tose knygose šeimų santykiai buvo vaizduojami šiek tiek infantiliai: mama būna su vaikais, o vyras uždirba pinigus. Tai, kad moters darbas nėra apmokamas, nereiškia, kad jos indėlis mažesnis“, – sakė A. Čičelis.
Visuomenėje gajos nuostatos dažnai įstumia mergaites į lėlių sūpavimo maratoną, tokius socialinius vaidmenis kartojančios knygos vaikams, pasak Lygių galimybių plėtros centro eksperto, apriboja jų pasirinkimo galimybes.
Lietuvos naujovė – tėčių knygos
Iš literatūros vaikams migruojančios nuorodos, ką kiekviena lytis turi nuveikti visuomenėje, dažnesnis reiškinys Vakaruose. „Šiuolaikiškesnės tendencijos ateina iš užsienio, lietuvių vaikų literatūroje jos ryškiai nekinta“, – apibendrino Inga Mitunevičiūtė, Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų literatūros centro darbuotoja, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė.
Verstinės knygos, ypač iš Skandinavijos šalių, kuriose nevengiama jautresnių socialinių temų, Lietuvoje dažnai sukelia nepasitenkinimo bangų. Vaikų literatūra besidominti specialistė priminė Ulfo Starko knygą „Ištižėliai ir pramuštgalviai“, kurios herojė Simona, atėjusi į naują mokyklą, kitų per klaidą palaikyta berniuku, nusprendžia kurį laiką juo ir apsimesti – klaidų komedijos situacija kai kuriems tėvams pasirodė netinkama vaikų skaitiniams. Daug triukšmo kilo ir dėl Neringos Dangvydės pasakų knygos „Gintarinė širdis“, kurioje kalbėta apie neįgaliuosius, emigrantus, homoseksualus. Tuo metu Laimos Vaigės knygoje „Vaivorykštė, Eolo jūros piratė“ šiuolaikinio pasaulio atspindžių buvo dar įvairesnių: pasitaikė herojų vegetarų, veganų, o pagrindinės veikėjos mama, laivo kapitonė, keliavo kartu su ja ir leido dukrai savarankiškai mokytis. Tiesa, panašių kūrinių autoriai dažnai apsiriboja viena knyga, ir pradėti kitokio literatūrinio kalbėjimo vaikams, paaugliams tradicijos neskuba.
„Mamos labai daug rašo vaikams, atsirado savotiška mamų literatūra, per tai ateina nauji santykio su vaikais modeliai. Jau pradeda rašyti ir tėčiai, tai kuria kitokią tėvo paveikslo sampratą literatūroje. Ši tendencija gera, bet ryškaus pokyčio dar nėra“, – įvertino vaikų literatūros specialistė I. Mitunevičiūtė.
Į vaikų literatūrą žiūri griežtai
Socialinių reiškinių, kurie rūpi jauniems žmonėms, iki šiol knibždėjo tik užsienio autorių knygos – juodojo naujojo realizmo banga, kaip sakė vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba, tapo madinga su Melvino Burgesso „Heroinu“. Užsienio autoriai nesuko akių nuo savižudybių, anoreksijos, narkotikų, komplikuotų tėvų ir vaikų santykių temų, o mūsiškiai rašė gana romantizuotai. Šiuo metu situacija keičiasi – knygų vaikams ir paaugliams konkursuose atsirado įsidėmėtinų jaunų rašytojų, kalbančių apie socialinius skirtumus, keičiančius bendravimą, pirmųjų Nepriklausomybės metų įvykius, vaikų namuose augančių paauglių gyvenimą.
„Vyresniosios kartos rašytojai, profesionalai jau daugelį metų yra labiau atitrūkę ir rašo galbūt abstrakčiam paaugliui, jei bando vaizduoti šiuolaikinį pasaulį, jauną žmogų, jausenos pritrūksta. Iš stebėjimo ir mąstymo apie vaikystės amžiaus tarpsnius matau, kad ikimokyklinio, pradinio amžiaus vaikai yra labai panašūs į mus vaikystėje, o paauglystė labiau susijusi su laiko realijomis, technologijomis. Ir aš tikrai negaliu pasakyti, kad suprantu šiuolaikinius paauglius – jų pasaulis sudėtingesnis, rašyti kūrinius jiems sudėtingiau“, – Alfa.lt yra sakęs Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos Lietuvos skyriaus valdybos pirmininkas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras K. Urba.
Istorijos apie paklydimus, apie patyčias, skaudžius išgyvenimus, pirmuosius jausmus, meilės patyrimus, nepažintus pasaulius paaugliams yra pačios įdomiausios. Užsienio autoriai jiems drąsiai pasakoja apie suicidinių minčių, mitybos sutrikimų situacijas, kalba narkotikų, sekso temomis, tačiau lietuviai tokioms knygoms, pasak I. Mitunevičiūtės, įsuka cenzūros aparatą.
„Literatūra yra visuomenės atspindys, anksčiau ar vėliau joje susiklostę santykiai ateina ir į kūrinius. Tik tiek, kad mūsų visuomenė konservatyvesnė nei Vakarų pasaulio, vaikų literatūra sulaukia išskirtinio dėmesio ir net atmetimo reakcijos, į ją žiūrima griežtai – jei koks nors dailininkas nupiešė du šokančius butelius, baltą ir raudoną, tai labai blogai, vaikas skatinamas vartoti alkoholį. Aš šiek tiek perdedu, bet vaikų literatūra Lietuvoje labai filtruojama, mūsų autoriai neatskleidžia ypatingų naujovių ir įžvalgų. Daug literatūrinių pasakų, dažnai naudojama trupučiuką atgyvenusi, iš liaudies ateinanti poetika, rašoma atsargiai.
Socialiniai vaidmenys drąsiai neatnaujinami, atsiranda vienas kitas originalios minties perliukas, bet jį parašęs žmogus neįsitvirtina kaip rašytojas ir nesukuria tendencijos“, – lietuvių rašytojų, kuriančių vaikams, atsargumą įvertino vaikų literatūros tyrinėtoja.
Viena vaikų literatūros problemų – ji rašoma suaugusio žmogaus, jis perteikia tokį pasaulį, kokį mato pats. „Veikia ir savicenzūros mechanizmas, kaip reikėtų parodyti pasaulį vaikui. Amžinos diskusijos, ar reikėtų pasaulį pagražinti. Keikiame lietuvių, Brolių Grimų, Haufo pasakas, kurių vaikai bijo, nors jų funkcija buvo pasakyti: būk atsargus, blogis egzistuoja. Jis egzistavo seniau, yra ir dabar, bet mes kažkodėl nenorime to perteikti vaikui per literatūrą, auginame jį šiltnamio sąlygomis.
Kokia visuomenė yra, apie tokią ir turėtume rašyti, bet klausimas, ar kūriniuose vaikams ją atspindime. Man atrodo, kad dar ne, mūsų visuomenė keičiasi greičiau negu vaikų literatūra“, – sakė I. Mitunevičiūtė.
Rugilė Audenienė
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą