KELETAS ŠTRICHŲ ŠEIMOS TEMA

Jau ketvirtus metus diena iš dienos rengiu tekstus, vertimus, pokalbius ir kitas publikacijas įvairiomis šeimos gyvenimo, vaikų auklėjimo temomis. Kartais pritrūksta idėjų, įkvėpimo, požiūro taško ar tiesiog paskęstu rutinoje. Tačiau prieš keletą dienų vyriausioji dukra uždavė klausimą tiesiai į dešimtuką: „Mama, o tu pati ko nors pasimokai iš tų tekstų?“ Minutėlę sutrikau ir ėmiau galvoti – o kaipgi aš mokausi gyventi šeimoje, kaip mokausi vaikų auklėjimo, ar man reikalingi patarimai, kas mane veikia labiausiai ir pan.? „Na, šiek tiek, kai ko“, – atsakiau tada dukrai. Tačiau jos užduotas klausimas nepaliko ramybėje ir išsirutuliojo į keletą apmąstymų štrichų.

Nori to žmogus ar nenori, net jei ir neigia tai ar tam prieštarauja, tačiau labai stipriai veikia tie pavyzdžiai, patarimai, elgesio modeliai, kuriuos perimame iš savo pirmosios šeimos – t. y. iš tėvų, iš to laiko, kai patys buvome vaikai. Neretai ir pati pagaunu save besielgenčią ar beatsakančią taip, kaip kažkada man atsakė mama. Tik dabar jau save pristabdau prieš pasakydama garsiai ir bandau prisiminti, o kaip tai tada paveikė mane – vaiką, paauglę, savęs beieškančią. Ir šiaip, norėti atsakyti, sureaguoti čia pat, iš karto ne visada yra gerai. Kaip ir norėti greitosiomis padaryti už vaiką – juk taip paprasčiau, ir rezultatas garantuotas. Bet tas rezultatas bus vaiko savarankiškumo kaina. Ir nepasitikėjimo.

Tačiau labiausiai moko, man regis, reali patirtis ir išgyvenimai – t.y. tai, per ką pati pérėjau. Kai aš praktiškai kažką patyriau, išmokau, pažinau, man visiškai nesunku tai perduoti ir savo vaikui – vaizdžiai papasakoti (o vaikams juk labai patinka vizualumas, realūs pavyzdžiai, gyvas pasakojimas), prisiminti, įterpti. Kad ir istorija iš realybės. Per žiemos atostogas viena iš dukrų labai nustebusi manęs ėmė klausinėti, o ką gi aš, kai buvau vaikas, galėjau veikti – juk kompiuterių neturėjom. Jai tai tikrai atrodo nerealu, ji tokio gyvenimo nepatyrė. Ji gimė, kai kompiuteris jau buvo. Ir jai atrodo, kad jis buvo visada. Žinoma, jei kažko nežinau, visada galiu pasidomėti ir kartu su vaiku mokytis, atrasti.

Dar keletas dalykų, susijusių su gyvenimo praktika, kurie pamažu veriasi ir tikrai nėra savaime suprantami – per juos reikia pereiti, glūdinti tai kiekvieną dieną, išgryninti.

Pirma, jei nori, kad kažkas šeimoje keistųsi, tai reikia tiesiog imti ir daryti. O ne svajoti, ne laukti, ne niršti, ne pykti, ne nusivylus stebėti kitas šeimas ir savąją lyginti su jomis. Ne. Tiesiog imti ir daryti. Net jei esi labai pavargęs po darbo, prisiminimas apie čiuožinėjimą rogutėmis nuo kalniuko vaikui nesusidėlios vien tik pamačius tai knygoje ar išgirdus iš kitų. Reikia eiti su vaiku ir čiuožti. Šiandien. Dabar. Dar ir pačiam nepabijoti į roges atsisėsti. Arba. Jei vaikas nenori tvarkytis kambario, žaislų etc. – nereikia laukti, kol jis užaugs ir savaime tai supras. Pamažu, per žaidimus, per savo pavyzdį, per mažus darbelius – užsifiksuos, įsimins, pravers.

Kitas iš praktikos išplaukiantis dalykas – leisti vaikui klysti ir jausti visas emocijas, ne užgniaužti jas, tačiau ir ne ignoruoti, o stengtis apie tai pasikalbėti. Ne apsaugoti nuo visko (ir nuo gyvenimo – taip pat), o kartu žengti, palydėti, parodyti, kad visko būna. Mokyti, kaip susivaldyti, kaip kūrybiškai išgyventi sunkumus.

Iš to išplaukia trečias dalykas – kantrybė. Nepaprasta tėvų kantrybė daro stebuklus. Nesėkim pykčio, nedauginkim jo, neužkrėskime juo savo vaikų, nes būtent pyktis taip dažnai prasiveržia, kai neišlaukiame, kai pritrūksta kantrybės ar noro įsijausti į kitą.

Daug sudėtingiau – kai apie tam tikrus dalykus galiu šnekėti tik iš teorinės perspektyvos. Tada, matyt, labiausiai ir praverčia tie geri straipsniai ar geros knygos. Dar – draugų šeimų pavyzdžiai, seneliai. Tačiau ir čia (kaip ir visur) reiktų vengti kraštutinumų. Čia prisimenu vienos iš dukrų klausimą, reikalavusį griežto atsakymo: „Kas nesveikiau – valgyti cukrų ar vartoti vaistus?“ Atsakymas visai paprastas, neradikalus ir neatstovaujantis kraštutinumams – viskas priklauso nuo kiekio.

Aš nežinau, ar kada galėsiu pasakyt – jau išmokau būti mama. Jau dabar viską apie tai žinau. Dėl daugybės priežasčių. Pradedant nuo tokių visiškai paprastų, kaip:

Aš neturiu sūnaus, tad nežinau, ką reiškia auginti berniukus;

aš nesusidūriau su badu, maru, karu, vandens stoka, tad nežinau, kaip vaikus auginti ekstremaliomis sąlygomis;

ir baigiant tuo, kad motinystė, apskritai imant, yra kelias, virsmas, pokytis. Aš keičiuosi augant mūsų vaikams. Kaip keičiasi ir visa mūsų šeima – ji labai skiriasi nuo tos, kuri prieš keliolika metų teturėjo vieną dukrą ir kurios gyvenimo rūpesčiai buvo visiškai kito lygio, kitokio būdo.

Šiandien turime tris paaugusias dukras, baigiame išaugti iš darželio, ir aš jau vėl nebežinau, ką reiškia auginti kūdikį, ką reiškia neturėti fizinių jėgų atsikelti jo pamaitinti naktį ar pakeisti jam sauskelnes, ar išbūti jo nepaaiškinamus (tiesiogine to žodžio prasme – juk kūdikiai negali pasakyti, kas jiems yra) dieglius, verksmus ir nevalgymus.

Mūsų šeima kuriama kiekvieną dieną. Ji skirtinga, ji auganti, ji besimokanti. Kartais pavargusi, kartais – norinti daugiau, nei iš tiesų reikia. Tačiau tai vienintelis mūsų gyvenimas, vienintelis kelias, atsarginio nėra, ir visa, ko norime pasiekti – turime daryti čia ir dabar. Bei perduoti mūsų vaikams. Kad jie vėliau atpažintų svarbiausius štrichus, ir juos pratęstų, papildytų naujomis spalvomis ir formomis.

JURGITA LŪŽAITĖ-KAJĖNIENĖ