Agata Kristi – garsiųjų detektyvų Erkiulio Puaro ir ponios Marpl „mama“. Jos knygos išverstos į 103 pasaulio kalbas, o visame pasaulyje parduota daugiau nei 2 milijardai egzempliorių. Ši moteris visiškai pelnytai laikoma viena labiausiai publikuojamų rašytojų per visą žmonijos istoriją. Jai priklauso plačiai vartojami posakiai, kurių žinomiausias – „Laisvė verta, kad už ją būtų kovojama“.

Šį ateities laišką sau nusprendžiau parašyti ne tam, kad apgaučiau sklerozę arba senatvinę silpnaprotystę. Kažin ar jis padėtų to išvengti, bet galbūt apsaugotų mane nuo kokių nors klaidų…

Vienas senas ir labai išmintingas žmogus pasakė savo draugui: — Gerai apžiūrėk kambarį, kuriame mudu esame, ir pasistenk įsidėmėti visus rudos spalvos daiktus. Nors tame kambaryje buvo daug rudų daiktų, išminčiaus draugas greitai juos visus įsiminė. Bet tada jo draugas tarė:

Niekas netampa laimingas per atsitiktinumą. Tai yra tam tikra gyvenimiška pozicija, ties kuria iš pradžių reikia dirbti, o vėliau ji pradeda dirbti tau. Svarbiausias dalykas, nuo kurio reikia pradėti, – sugebėjimas atsitiesti. Psichologai teigia, kad būtent jis yra depresijos antonimas. Tai tarsi ginklas nuo kiekvieno žmogaus gyvenime patiriamų neišvengiamų kritimų. Japonų patarlė sako: „Nukrisk septynis […]

Ir visiškai nesvarbu, kad dabar tu jau suaugusi ir savarankiška moteris. Man tu visada liksi mano mažąja princese.

Kartą aš paklausiau vieno labai man brangaus žmogaus: – Kodėl mūsų artimieji senatvėje tampa tokie nepakenčiami? Juk būtent jie gali mus labiausiai įskaudinti, nes pažįsta visas mūsų jautrias vietas, ir kažkodėl smūgiuoja būtent į jas. Kartais pataiko labai tiksliai ir dar su malonumu stebi, kaip mus žaloja.

Kartą gyveno vienas ūkininkas. Jis turėjo asilą, kuris nuolankiai jam tarnavo visą savo asilišką gyvenimą. Sykį gyvulys per neatsargumą įkrito į šulinį ir skardžiai sužvengė šaukdamasis pagalbos. Kai ūkininkas atskubėjo ir pamatė, kas nutiko, labai nusiminė, juk jis teturėjo vieną asilą. Žmogus ėmė galvoti, ką gi jam dabar daryti. Ir ilgai svarstęs nusprendė: „Mano asilas […]

Neseniai mamos paklausė: „Ar galima pamilti idiotą (alfonsą, niekšą, mergišių ir t. t.)?“ Mama, kurios ironiją reikėtų semti samčiais, atsakė:

1. Jums reikia paskambinti tuo telefono numeriu, kuriuo baiminatės skambinti. 2. Jums reikia keltis anksčiau, nei jūs norite keltis. 3. Jums reikia atiduoti daugiau, nei jūs gaunate mainais.

Tėvai eikvoja aibę laiko ir energijos siekdami suteikti savo vaikams visa, kas geriausia. Deja, bet perdėtas rūpinimasis ir meilė dažnai tampa kliūtimi, dėl kurios jie neišsiugdo savarankiškumo įgūdžių, atsakomybės jausmo ir lyderio savybių.

Čerčilis, sakydamas tostus, kartodavo: „Noriu nelinkėti niekam nei sveikatos, nei turtų, o linkiu vien sėkmės! Juk dauguma plaukusiųjų Titaniku buvo ir sveiki, ir turtingi. Bet sėkmingi, pasirodo, buvo tik labai nedaugelis iš jų…“

1. Nunulinimo taisyklė Smegenis būtina nunulinti. Jeigu grįžote namo ir vos pastovite ant kojų, o iš dvidešimt aštuonių dalykų, kuriuos privalote padaryti šiandien, padarėte vos keturiolika, jeigu atsisėdote ir bukai žiūrite į sieną, nekaltinkite dėl to savęs! Smegenys negali be perstojo vykdyti jūsų įsakymų. Juk joms reikia laiko apdoroti visą informaciją, kuria jūs tiesiog užbombardavote. […]

Gyvenimas – neprognozuojamas, visko suplanuoti neįmanoma, kaip neįmanoma gauti viską, ko nori ir kada nori. Meilė – sunkus darbas. Tai nuolatinis ir absoliučiai sąmoningas siekis būti su kitu žmogumi. Tas pats pasakytina apie santuoką, šeimą. Dėl to būtina užduoti sau klausimą: kodėl aš noriu tuoktis? Ir kodėl nenoriu?

Mūsų kaip tėvų ir auklėtojų užduotis (kad ir kaip banaliai tai skambėtų) – išmokyti vaikus mokytis. Išmokyti juos ieškoti reikiamos informacijos ir atskirti tiesą nuo melo. Išmokyti apeiti kliūtis patiriant mažiausių praradimų – tiek fizinių, tiek moralinių.