1. Ką žmogui reiškia mylėti ir būti mylimam?
Garsus 14 a. poetas Dantė teigė: „Meilė – tai pasaulio varomoji jėga, ir jeigu mums nepavyksta patenkinti savo meilės poreikio, nukenčia viskas mūsų gyvenime“. Meilės poreikis būdingas kiekvienam žmogui nuo pat jo gimimo. Meilė yra gyvybiškai svarbi. Be jos silpsta fizinė žmogaus energija, valia, protiniai sugebėjimai, atsparumas. Netenka prasmės tai, ką veikiame, dėl ko gyvename. Nepasotintas meilės troškimas neduoda mums ramybės. Ir kuo stipresnės mūsų pastangos nuo jos atsiriboti, tuo sunkiau tampa gyventi.
Augantis žmogutis, pradedąs savarankiškai pažinti pasaulį, turi būtį įsitikinęs turintis tvirtą ramų mamos it tėčio užnugarį. Toks užnugaris sukuriamas tik tėvų besąlygiškos meilės pagalba.
2. Kokį teigiamą poveikį vaikui turi tėvų meilė?
Meilė – tai ne jausmas, kaip dažnai įprasta manyti. Meilė – tai visų pirma veiksmas, kilęs iš jausmo. Mylėti savo vaiką – tai reiškia rūpintis jo poreikiais.
Jeigu nuo pat gimimo vaikas jaučia, kad mama visada šalia ir gali ateiti jam į pagalbą vos tik jis pašauks – jam pamažu formuojasi pasitikėjimas kitais žmonėmis, be kurio neįmanomas saugumo jausmas.
Mylėti savo vaiką – reiškia tikėti juo. Kuo tikime – tą ir turėsime. Jei tėvai įsitikinę, kad jų vaikas iš prigimties turi teigiamas savybes, tai be didelių pastangų jie sugebės išugdyti atžaloje būtent tokias savybes. Gimdytojų palaikymas ir meilė ugdo mažųjų pasitikėjimą savimi, savigarbą bei pagarbą kitiems.
Vaikas, patyręs besąlygišką tėvų meilę, pats išmoksta mylėti ir priimti meilę iš kitų. Užaugęs mažylis turės sveiką savivoką, o tai padės jam tapti atspariam neišvengiamiems gyvenimo sunkumams, pavyzdžiui, aplinkinių manipuliacijoms.
3. Jei vaikas nesulaukia tėvų meilės, šilumos, apkabinimų, koks jis gali užaugti?
Žmogui, kurio vaikystėje nemylėjo tėvai, susiformuoja netikras poreikis „patikti visiems“. Šis poreikis tampa dominuojančiu bei nustumia į antrą planą tikruosius poreikius. Tuomet žmogus stengiasi bet kokia kaina nenuvilti ir patikti aplinkiniams, būti jų pagirtam ir priimtam. Tai atima iš jo daug energijos ir dvasinių bei fizinių jėgų, nes suprantama, jog patikti visiems neįmanoma.
Mes instinktyviai jaučiame, kad vienintelis būdas patenkinti meilės, kurios negavome vaikystėje, poreikį yra patiems priimti ir mylėti save su visais privalumais ir trūkumais. Tačiau nepatyręs besąlygiškos meilės žmogus nežino kaip tai padaryti. Kad patiktų kitiems ir sau pačiam, jis sukuria idealų paties savęs modelį, nes neidealaus savęs nemoka mylėti, kaip nemylėjo ir jo tėvai. Atsiranda daugybė „aš privalau“: privalau turėti prestižinį darbą, gražuolę žmoną, du gabius vaikus, ilsėtis geriausiuose kurortuose… Patys siekiai yra geri, bet liūdnas rezultatas, jei nepavyksta jų įgyvendinti. Atsiranda nusivylimas savimi, nuoskauda, kartais neapykanta sau. Nemylimiems vaikams, kai jie suauga, gerai pažįstami tokie jausmai, kaip kaltė, gėda, bejėgiškumas, pažeidžiamumas, kai aplinkinių ne itin kruopščiai parinktas žodis sukelia skausmingus emocinius išgyvenimus. Būdingas nestabilus savęs vertinimas – kai žmogus laiko save tiek „geru“, kiek jam leidžia aplinkinių vertinimai, sėkmė bei nesėkmės. Gali susiformuoti nerimastingai įtarus charakterio tipas. Žmogus būna perdėtai drovus, nes bijo tapti nepopuliarus ir vengia konkurencijos, net apskritai bendravimo.
Psichologų pastebėta, kad 3-6 metų vaikų tarpe, kuriems pasireiškė depresijos, padidėjusio nerimo simptomai ir pan., didžiausia dalis buvo tėvų nemylimi.
4. Kokie požymiai rodo, kad vaikui trūksta tėvų dėmesio ir meilės?
Britų tyrėjai nustatė, kad šešiems iš dešimties vaikų trūksta tėvų dėmesio ir meilės. Tokiam vaikui sunku psichologiškai subręsti: nori suaugti, bet negali. Jis kaip sėklelė, negavusi pakankamai maistingųjų medžiagų, neturi savyje jėgų prasikalti. Net paaugus jame pasireiškia mažylis, reikalaujantis meilės ir dėmesio. Padidėjęs irzlumas, kaprizai, isterija, tėvų prašymų ignoravimas, miego sutrikimai, sunki adaptacija vaikų kolektyve bei agresija – būdingas nemylimų vaikų elgesys. Išlepinti vaikai dažniausiai nėra gavę pakankamai tėvų meilės. Dažnai jie būna perdėtai prisirišę prie žaislų, daiktų, maisto – tampa priklausomi nuo materialinių gerybių, nes tėvai kompensuoja daiktais meilės stoką.
Būna meilės trūkumo požymių, kurie atrodo neturi nieko bendro su psichika. Vaikams skauda pečius, dažni galvos skausmai, maudžiantys pojūčiai pilvo srityje.
5. Ar tiesa, kad nemylimi augantys vaikai dažniau patiria stresą?
Stresas – tai įtampos būsena, specifinė organizmo apsauga nuo bet ko, kas kelia fizinę ar psichologinę grėsmę. Geriau perneša stresą ir rečiau jį patiria vaikai, kurie rečiau susidurdavo su neigiamų emocijų įtampa, nes į jų poreikius greičiau atsiliepdavo mylinčios mamos. Nemylimi vaikai gyvena didesnėje įtampoje, nes jie nuolat privalo įrodyti sau ir kitiems, kad jie verti meilės bei pripažinimo, tuo tarpu mažieji, kuriuos mylėjo pakankamai, natūraliai jaučia ir priima aplinkinių meilę.
Tyrimais yra nustatyta, kad vaiko auklėjimas su meile padeda geriau išsivystyti hipokampui – smegenų sričiai, atsakingai už atmintį, mokymąsį ir reakciją į stresą. Tokie vaikai geriau mokosi, labiau emociškai išsivystę bei stabilesni.
6. Tyrimai rodo, kad kuo toliau tuo labiau silpnėja fizinis ryšys tarp tėvų ir vaikų. Kodėl taip yra?
Neretai tėvų fizinė meilės išraiška (prisilietimai, apsikabinimai, bučiniai} labiau skirti mažyliams, kuriems prisilietimai yra gyvybiškai svarbu. Paaugęs vaikas to susilaukia rečiau. Kita vertus jis augdamas darosi mažiau priklausomas nuo tėvų, ir dažnai pats vengia fizinio švelnumo. Tai nereiškia, kad vaikas nenori būti apkabinamas, tik jam to reikia jau rečiau. Žinoma, viskas priklauso nuo vaiko ir tėvų charakterio bei elgesio ypatumų. Visose šeimose fizinio ryšio su vaikų išraiška yra skirtinga.
7. Kaip turėtų elgtis tėvai ir kaip pamatuoti meilę, kad vaikams jos netrūktų?
Fizinis bei emocinis ryšys nuo pat pirmųjų kūdikio gyvenimo dienų – tai pamatas, ant kurio kuriama tikroji tėvų meilė. Jeigu ryšys tarp tėvų ir vaiko yra asmenybių lygyje, t.y. vaikas šeimoje suvokiamas kaip asmenybė – meilės tokiam vaikui netruks. Kaip jau minėjau, šeimos yra skirtingos, todėl ir skiriasi meilės išraiškos, intensyvumas. Pagal G. Chamman, R. Campbell meilę vaikams reiškiama penkiais pagrindiniais būdais. Tai fizinis prisilietimas, dovanos, žodinis palaikymas, kartu praleistas laikas, patarnavimas. Visada išklausykime vaikų prašymus ir nusiskundimus, ir pagal tai atpažinsime, ko jiems trūksta: bendros veiklos, buvimo kartu, ar palaikymo žodžių…
8. Kodėl vaikui svarbūs tėvų fiziniai prisilietimai (apkabinimas, paglostymas ir pan.)?
Kai vaikas gimsta, be šilumos ir maisto jam yra gyvybiškai reikalingas fizinis kontaktas su mama. Paglostymas skatina hormonų, kurie slopina agresiją ir turi nuskausminamąjį poveikį, gaminimasį organizme. Švelnūs fiziniai prisilietimai stimuliuoja mažylio smegenų mitybą bei aktyvuoja veiklą, nuima stresą. Glaudžiamas sergantis vaikas greičiau pasveiksta, nes stimuliuojama jo nervų sistema, stiprėja imuntetas, nukreipiamas dėmesys nuo skausmo.
Mokslininkai teigia: kad žmogus jaustųsi laimingas, jis turi gauti minimaliai 8 apkabinimus per dieną. Vaikams reikia dar daugiau. Tik išmokęs švelnumo iš tėvų, suaugęs sugebės jį reikšti sutuoktiniui, savo atžaloms bei seniems tėvams.
9. Jei vienas iš tėvų gyvena atskirai, dažnai jaučia kaltę, kad per mažai dėmesio ir meilės skiria vaikui, o tai kompensuoti bando dovanomis. Ar jos gali pakeisti tą meilę?
Dovanos, kaip viena iš meilės apraiškų, yra teigiamas dalykas santykiuose su atskirai gyvenančiu gimdytoju. Bet tik tuo atveju, kai nebandoma meilės ir dėmesio stokos užglaistyti dovanomis. Net pats brangiausias ir geidžiamiausias daiktas negali pakeisti meilės vaikui.
10. Ar besąlygiška tėvų meilė neužaugins vaiko-lepūnėlio?
Niekuomet. Besąlygiškai mylėdami tėvai žūri į vaiką kaip į asmenybę. Jie ne tik leidžia jam turėti savo nuomonę, rinktis, bet ir nukreipia teisingu keliu, išmintingai parodo klaidas, kantriai ugdo teisingą požiūrį į gyvenimą. Jie išmokina vaiką būti savarankišku. Būtent nemylintys tėvai gali išauginti lepūnėlį, nes mažasis net ir užaugęs sieks aplinkinių meilės rodydamas bejėgiškumą, kaprizus.
11. Ar nemylimi vaikai vėliau patys savo vaikams nejaučia šito jausmo, ar priešingai – bando jiems duoti tai, ko patys neturėjo?
Būna ir taip, ir taip. Vieni žmonės elgiasi su savo vaikais taip, kaip vaikystėje buvo elgiamąsi su jais, nes neišmoksta mylėti. Kiti nesąmoningai stengiasi duoti savo atžaloms meilę, kurios jie patys negavo. Jeigu tokie tėvai domisi, mokosi pažinti meilę, jų vaikai auga mylimi.
12. Kaip padėti suaugusiam žmogui, kuris vis dar jaučia pasekmės dėl to, kad vaikystėje buvo nemylimas?
Svarbu atleisti savo tėvams, kurie galbūt ir nemokėjo mylėti. Nebūtinai jiems sakyti „atleidžiu“. Atleidimą galima pajausti savo sieloje. Yra daug gerų knygų, straipsnių tėvų ir vaikų santykių tema. Visada suteiks pagalbą psichologas, kunigas. Tinka bendrauti su panašią patirtį turinčiais žmonėmis, ieškančiais kelio iš vaikystės nuoskaudų. Bet pamilti pačiam save su visais trūkumais yra svarbiausias veiksmas. Suaugęs žmogus pats pasirenka, ar jam likti nuskriaustu bejėgiu vaiku ar kurti pilnavertį gyvenimą.
13. Kaip vaiką išmokyti mylėti kitus?
Vaikas suvokia ir perima iš tėvų ne tai, ką jie „auklėjimo momentais“ stengiasi jam įskiepyti, bet jų santykius su juo pačiu, su žmonėmis, jų pasąmoningas pažiūras. Jeigu mažylis šeimoje matys tėvų abipusę šilumą ir meilę, jam nebus sunku mylėti kitus. Nuoširdus tėvų meilės pavyzdys savo vaikui – geriausias mokytojas.
Psichologė Svetlana Ramoškienė | svetlanna13@gmail.com
Informacijos šaltinis: http://psichika.eu
Palikti komentarą