Kartą Mokytojas paklausė mokinių:
– Kodėl žmonės, besipykdami, pakelia balsą?
– Tikriausiai, jie praranda ramybę, – teigė mokinys.
– Bet kam kelti balsą, jei antrasis žmogus yra šalia tavęs? – klausė Mokytojas.
Mokiniai nežinodami, ką pasakyti, gūžčiojo pečiais. Jiems tai ir į galvą niekada nebuvo atėję.
Tada mokytojas pasakė:
– Kai žmonės pykstasi ir nepasitenkinimas tarp jų išauga, jų širdys nutolsta viena nuo kitos. O kartu su jomis ir jų sielos. Tam, kad išgirstų vienas kitą, jiems reikia pakelti balsą. Ir kuo didesnė nuoskauda ir pyktis, tuo garsiau jie šaukia. O kas gi vyksta, kai žmonės įsimylėję? Jie nekelia balso, o kalba labai tyliai. Jų širdys yra visai šalia, o atstumas tarp jų beveik visai išsitrina.
– O kas vyksta, kai žmones valdo meilė? – paklausė Mokytojas. – Jie netgi nekalba, o tik šnabžda. O kartais ir žodžių nereikia – jų akys viską pasako.
Nepamirškite, kad pyktis nutolina jus vieną nuo kito, o žodžiai, pasakyti garsiais tonais, dar labiau padidina tą atstumą. Nepiktnaudžiaukite tuo, nes ateis diena, kai atstumas tarp jūsų išaugs tiek, kad kelio atgal jūs jau neberasite.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą