Dažnai manoma, jog vaikui, ypač berniukui, pakanka mamos švelnumo ir prisilietimų, o tėčiui dera būti emociškai santūriam. Tuo tarpu psichoterapeutai sako, jog baimė priartėti prie sūnaus, išreikšti savo meilę gali sukelti visai priešingų pasekmių nei tikimasi.
Pasak tarptautinių projektų lektorės ir daugelio publikacijų autorės, vaikų psichoterapeutės Albinos Laktionovos, manyti, jog tinkamas sūnaus auklėjimas yra santūrių ir lakoniškų santykių kūrimas, yra klaida. „Kaip vaikui pajausti, kad tėtis jį myli, jeigu jis atsiribojęs? – retoriškai klausia autorė. – Juk vaikai mato tai, kas akivaizdu, kas yra išreiškiama. Jeigu jūs slepiate meilę, jie mano, kad esate abejingi.“
Nors dažnai (ir klaidingai) manoma, kad per didelis tėvo jausmingumas gali sukelti nepageidaujamą šalutinį poveikį, psichoterapeutė, remdamasi savo konsultacine praktika, teigia, jog yra atvirkščiai.
„Tėvo švelnumas ir rūpestis – tai įvairių psichologinių nukrypimų profilaktika. Jis skiriasi nuo motinos švelnumo tuo, kad mama suteikia jaukumo ir komforto pojūtį, o tėtis – visiško saugumo, pripažinimo, vertingumo jausmą“, – aiškina specialistė.
Berniukui, nepatyrusiam, kaip tėtis kontroliuoja savo jėgą, bus sunku tinkamai išreikšti savo paties vyriškumą – kaip pozityvų bruožą. Jis gali tapti žiauriu stipruoliu arba, liaudiškai tariant, mazgote.
Jeigu vaikystėje, būdamas bejėgis, sūnus mato ir patiria tėvo švelnumą, augdamas jis formuosis kaip žmogus, gebantis būti stiprus, tačiau ne bejausmis.
Kitas labai svarbus dalykas, kurio berniuką išmoko tėviškas artumas, yra gebėjimas atskirti prisilietimų pobūdį. Kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau informacijos jis gauna per savo kūną. Kuo mažiau tėviškų prisilietimų – tuo didesnė painiava paauglystėje. Paauglys gali nesuprasti, ką reiškia svetimų žmonių prisilietimai, jų bandymas priartėti, užmegzti artimesnį kontaktą. Bet koks vyresnio vyro prisilietimas, pavyzdžiui, sporto trenerio, gali būti malonus, tačiau gąsdinantis, nes įtartinas: berniukas neatskiria, ar jis turi seksualinę potekstę, ar ne. Panašiais atvejais jis netgi gali pagalvoti, jog pats yra homoseksualus, ir bandyti „prisimatuoti“ šią identifikaciją.
Taigi per didelis tėvo atsiribojimas, baimė priartėti prie sūnaus, išreikšti savo švelnumą gali sukelti visai priešingų pasekmių nei tikimasi.
Vyras, vaikystėje patyręs ignoravimą iš tėvo, ir suaugęs tebejaučia tėviškos meilės stygių. Šį ilgesį jis slepia visą savo gyvenimą kaip kažką gėdinga, nesuvokdamas, jog tai normalus ir teisėtas jausmas. Dažnas ieško draugystės su vyresniais už save vyrais nesuprasdamas kodėl. Tai berniuko, nepatyrusio tėvo meilės, ilgesys. Jis vis dar gyvena viduje. Vyras nesąmoningai bando jį malšinti ieškodamas santykių, kurių neturėjo su tikru tėvu. Dažnas netgi įsipainioja į intymius santykius su kitu vyru tik dėl šio „tėvo“ poreikio, nors seksualinis kontekstas jam visiškai nereikalingas.
Jeigu berniukas gauna iš tėvo pakankamai švelnumo – vyriško švelnumo, užaugęs jis pasitikės savimi kaip vyru: savo pojūčiais, polinkiais ir jausmais. Jis puikiai atskirs, ar svetimo žmogaus prisilietimas yra draugiškas, ar turi erotinį atspalvį, todėl, kad jo kūne bus įrašyta informacija apie tikrą, vienareikšmišką, tėvišką meilę.
Vaiva VAIDILAITĖ
Informacijos šaltinis: Vakarų ekspresas.lt
Palikti komentarą