Kaltė – bausmė – skausmas

Kaltė visada ieško bausmės, o bausmė sukelia skausmą ir kančias. Lėtinis skausmas yra pastovaus kaltės jausmo požymis…

• Jaučiuosi kaltas, kad per mažai laiko skiriu šeimai ir per daug dirbu.
• Kaltinu save, nes nepavyko įstoti į nemokamas studijas, o tuomet tėvai jaučiasi kalti, kad negali man padėti.
• Nuolat jaučiu kaltę, kad išvykau studijuoti į užsienį ir palikau sergančią mamą vieną.
• Pergyvenu, kad savaitgalį praleidau su draugais, o senstantys tėvai vieniši nesulaukė mano pagalbos.
• Išsiskyriau su drauge, bet vien tik apie tai pagalvojus jaučiu kaltę….
• Esu sekmadieninis tėtis, jaučiu kaltę, kad prarandu autoritetą sūnui, nes leidžiame laiką tik pramogaudami.

Ar atpažinote save, o gal kokį pažįstamą, kuris vis skundžiasi ligomis ir skausmais, sunkiu gyvenimu? Savigrauža, sąžinės priekaištai, kaltės jausmas – pažįstami kiekvienam. Kaltė jaučiama ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus – savikalta.

Kas gi ta kaltė pažiūrėjus iš visų įvairių pusių? Kokia gi jos kilmė ir prasmė?

• Kaltė kyla iš baimės būti nubaustam.
• Kaltė kyla iš bejėgiškumo, nes būti kaltu yra geriau negu būti bejėgiu.
• Kaltė kyla iš vaikiško egocentrizmo – kai vaikas prisiima kaltę dėl įvykių šeimoje sau (skyrybos, mirtys, ligos).
• Kaltė kyla iš pykčio. Kai tarsi negali pykti ant silpnesnio, artimo, mylimo.

Pirmiausia noriu pažvelgti į kaltę per vienos teorijos prizmę:

Kaltė išmokstama identifikuojantis su tėvais ir pamėgdžiojant juos. Vaikai gana greitai pajunta, kad už kažkokį elgesį yra baudžiami, o už kitokį – giriami. Taip formuojasi gėrio ir blogio suvokimas. Visais atvejais žmogus linkęs elgtis taip, kad išvengtų bausmės. Žinoma, yra visokių atvejų, išimčių. Tačiau galima daryti prielaidą, kad bausmės baimė yra kaltės jausmo pagrindas. Drausmė ir bauginimas, kurias taiko tėvai, atlieka pastiprinimo vaidmenį kaltei formuotis suklydimų arba tyčinio kenkiančio elgesio atveju. Taigi, tėvų ir vaikų sąveikos modelis daro didelę įtaką kaltės raidai. Atsisakydamas tos savo dalies, kurią atmeta tėvai, vaikas mokosi būti klusniu, tvarkingu visuomenės nariu. Tuo tarpu, išsaugodamas savo nepaklusnųjį „aš“ , vaikas pratinasi jaustis kaltu, kad nepateisina artimų žmonių lūkesčių. Būna ir tokių atvejų, kai bet kokia savo poreikių išraiška sukelia kaltės jausmą, nes kaip gi galima kažko norėti sau ir vien tik sau? Juk tai negražu, egoistiška, kitų poreikia yra daug svarbesni, – vaikai tiki tuo, ką jiems perteikia tėvai.

Apeikime iš kitos pusės:

Kaltės jausmas – tai galimybė augti. Mes esame visuomenės dalis, taigi, gyvenant bendruomenėje kaltės jausmo dėka mes suvaldome savo agresiją, norą elgtis destruktyviai, meluoti, apgaudinėti, taisome savo klaidas ir tobulėjame. Kaltės jausmas padeda laikytis bendrai priimtų normų. Gebėjimas jausti ir pripažinti savo kaltę reikalauja drąsos ir brandos. Tuomet atsiranda viltis, kad klaidas galiu ištaisyti, prisiimti už tai atsakomybę. Tai pozityvus kaltės aspektas.

Dar viena kaltės briauna:

Kaltės jausmas gali padėt išvengti gėdos – to skausmingo supratimo, kad esi nevertas meilės. Ir tokiu būdu tapti manipuliacijos kitais ir savimi įrankiu.

… „Aš toks kaltas, gailiuosi, o jūs mane čia norite nubausti – kaip jūs taip galite?“ Aukos pozicija. „Gulinčio niekas nemuša“.

Politikoje tai naudojama įgyti populiarumą ir sėkmę – juk viešai pripažinus savo kaltę daug lengviau patikti, sulaukti gailesčio, o tuo pačiu palaikymo.

Kaltė gali būt kaip kitų jausmų pakaitalas, ypač pykčio. Jausti kaltę dėl neatliktų darbų gali reikšti pykti ant tų, kurie įpareigoja tuos darbus atlikti. Jausti kaltę dėl kito žmogaus elgesio – iš tikro jausti pyktį tam žmogui, kuris elgiasi netinkamai. Skyrybų metu ir po skyrybų tėvai jaučia kaltę prieš vaikus dėl susidariusios situacijos, o iš tikrųjų liūdi dėl savo nepasisekusio šeimyninio gyvenimo, dėl artimo žmogaus praradimo, dėl to, kad jaučiasi atstumti ir nemylimi.

Kaltė prašo bausmės.. o gal išpirkos? Ką galėtume padaryti, kad išpirktume kaltę?

Pirmiausiai kylanti mintis – sumokėti. Kuo? Pinigais? Savo elgesiu, laiku?

O gal pirmiausiai atsiprašyti? Ir palaipsniui atleisti. Sau, ir tiems, prieš ką nusikaltome.

Taigi, jeigu kaltė gali būti išperkama, labai svarbu savęs paklausti: ką man davė ši situacija? Ko išmokė? Ką galiu padaryti kad ją pakeisčiau?

Neįmanoma gyventi praeitimi ir kūrybiškai išreikšti save šiandien. Mūsų protas nesugeba būti dviejose realybėse. Todėl jeigu gyvename su kaltės jausmu – tai tars ignoruojame savo klaidas ir nenorime jų taisyti. Todėl teisinga būtų imtis galimų veiksmų toms klaidoms taisyti ir išvėndti jų ateityje, o ne skendėti savigraužoje.

Parengė Aurima Dilienė | aurimadiliene.com
Informacijos šaltinis: http://psichika.eu