„Kai kiti prieš šventes pavargsta nuo lakstymo po parduotuves, ieškodami TOS dovanos ar TOS silkės Kūčių stalui, aš jau tik tūnau susirangiusi ramiausiame namų kamputyje, ir galvoju: kada tai baigsis? Iki Kalėdų – tik savaitė, o manęs dar laukia kalėdinė eglutė darželyje, „vakaras“, kažkodėl prasidedantis popietę, mokykloje ir du renginiai, kuriuos darbuotojų vaikams dovanojo mano ir vyro darbdaviai“, – pasakoja vilnietė Miglė, auginanti du vaikus.
Kiek yra manančių, kad tėvai bedarbiai?
Jos mažoji Kristina kitąmet jau eis į pirmąją klasę, todėl Miglė sako negalinti nedalyvauti darželiuose vykstančiuose renginiuose, nes „tai juk paskutinės šventės, daugiau tokių nebus“. Ji romiai sėdi darželio rytmetyje, prieš tai atsiprašiusi iš darbo, kur kiti kolegos, neturintys vaikų, jau pradeda raukytis ir paslapčia vis žvilgčioja į mobilųjį telefoną.
„Suprantu, kad darželyje daug vaikų grupių, kad žmogus, vilkintis raudonus drabužius ir užsimaukšlinęs kepurę, nuo kurios tįsta kažkas panašaus į baltą barzdą, kuris pusvalandį pasakoja jau mažiausiai devynis kartus girdėtus pokštus, turi visur spėti, bet po perkūnais, nejaugi darželio auklėtojai ir vadovai įsivaizduoja, kad tėvai, auginantys vaikus, yra bedarbiai? Jeigu taip būtų tik tada, kai artėja šventės – bala nematė. Bet taip yra nuolat – jeigu kviečiamas tėvų susirinkimas, jis būtinai turi prasidėti 5 valandą po pietų. Kaip galima spėti, jeigu tokią valandą tik baigi darbą?“ – guodžiasi moteris.
Jeigu jos žodžius išgirstų vilnietė Justė, auginanti tris vaikus, greičiausiai pasakytų: „Ponia, jums dar lengva“. Justės dukros, be darželių ir bendrojo lavinimo mokyklų, dar lanko muzikos mokyklą, o tai, pasak jos, reiškia, kad greta visų renginių reikia pridėti dar mažiausiai tris.
„Mano mobiliojo telefono kalendoriuje nėra nė vieno įrašo, kuris būtų susijęs su darbu. Visos išmargintos dienos – vaikų renginiai. Galiu labai greitai suskaičiuoti: mažoji, kitąmet eisianti į pirmą klasę, pavasarį atsisveikins su darželiu. Gruodžio pradžioje – neišvengiamas tėvų susirinkimas, per kurį iki paskutinio cento deramasi, kiek kainuos dovanos vaikams. Pasijunti devintame danguje, kai sužinai, kad šiemet tas dovanas dvidešimčiai pyplių reikės supirkti ne tau – atsirado kita auka. Kodėl auka? Todėl, kad dar nebuvo nė vienų metų, kad tėvai, pabėžiu – tėvai, o ne vaikai, būtų patenkinti dovanomis. Tai jiems per prasta, tai negražu, tai nereikalinga. Jeigu pabandytų patys lakstyti po parduotuves ir dar rasti dvidešimčiai vaikų vienodas dovanas, kurių viena turi kainuoti dešimt litų, pažiūrėčiau, kaip jie jaustųsi.
Tiek to tą susirinkimą, nes laukia dar vienas išbandymas – kalėdinė šventė darželyje, kur daugiau nei valandą turi klausyti jau daugybę kartų girdėtų eilėraščių ir visa gerkle šaukti : „Seneli, seneli“. Kai galų gale tas Kalėdų Senelis atšlepsi, dar mažiausiai pusvalandį klausaisi kalbų apie nieką. Tik galų gale ištrūkęs iš tvankios salės pagalvoji: gal ir gerai, kad kitąmet taip jau nebebus. Kaip sako žmonės, atkentėjau savo“, – ironiškai pasakojo Justė.
Tik apsiginkluoti ironija ir telieka moteriai, sužinojus, kad du kalėdiniai koncertai dviejų vyresnių vaikų mokyklose vyks…taip, atspėjote, trečią valandą po pietų. Muzikos mokykloje – taip pat trečią ar, geriausiu atveju, ketvirtą po pietų. Ji džiaugiasi, kad netoliese gyvena mama, kuri pagloboja anūkes. Kitaip, sako, pražūtų. O ką daryti tiems, kurių artimieji toli?
„Kartais labai rimtai svarstau, kad būtų geriausia gruodį pasiimti atostogas, išvažiuoti į kaimą ir ten pratūnoti visas šventes. Žinai, taip ir daryčiau, jeigu ne vaikai. Tai, kas man kelia nuobodulį ir žiovulį, jiems itin svarbu: juk Kalėdos, juk draugai, susibūrimai, šurmulys… O aš, antrą kartą per savaitę atsiprašydama iš darbo gerokai anksčiau, jaučiuosi nejaukiai. Prisimenu siūlymą suteikti laisvą dieną tėvams rugsėjo 1 d. Aš mieliau rinkčiausi ne rugsėjį, o gruodį, kada nespėji bėgioti iš vieno renginio į kitą“, – sako moteris.
Įsipareigojimai užgožia šventes
Gruodis. Tėvų susirinkimai mokyklose – juk reikia aptarti mokymosi rezultatus, susirinkimai darželiuose – reikia išsiaiškinti, kaip vyks kone metų renginys „Ateina Kalėdų Senelis“. Dovanų paieškos: „Mama, mes tarėmės, kad dovanosime vienas kitam dovanėles už …. litų“ (įsivaizduojamą sumą galite įsirašyti patys, bet įprastai ji neviršija 20 litų). Pusmečio koncertai muzikos mokyklose, kur, jeigu jūsų vaikai mokosi geriau nei vidutiniškai, jie būtinai turi dalyvauti, o jūs, anot vaikų, turite būtinai ateiti jų paklausti. Jeigu vaikas lanko chorą, atrodo, nėra kito laiko giedoti bažnyčiose ar senelių namuose, tik prieš Kalėdas. Todėl nenuostabu, kad daugelis tėvų, turinčių ne vieną atžąlą (tada būna paprasčiau, nes galima dalintis su gyvenimo draugu ir šiais rūpesčiais), artėjant Kalėdoms turi tik vieną svajonę: pailsėti. Būtų gerai ir išsimiegoti.
„Sunku sugalvoti didesnį absurdą nei keitimasis dovanomis, kurių vertė – dešimt litų“, – sako kaunietė Aušra.
Anot jos, taip vaikai mokomi: dovanok, bet žiūrėk, kad tau būtų atsilyginta tuo pačiu. Be to, ji siūlo tiems, kas tokius dalykus sugalvoja, patiems pabandyti nupirkti tokią dovaną. „Kas tai tebus? Gerų saldainių dėžutė? Arbatos dėžutė? Bet ar tuo džiaugsis vaikas? Ir kodėl nuo mažens pedagogai nori įtikinti vaikus, kad Kalėdos be materialių dovanų – ne Kalėdos? Taip sakau ne dėl to, kad trūktų pinigų dovanai nupirkti, tiesiog nesuprantu, kam reikia šlamšto, kuris vaiką gali ne pradžiuginti, o nuvilti? Ar nebūtų geriau, surinkus tuos pinigėlius, pasisodinti visus klasės vaikus prie stalo, pavaišinti juos pyragu ir arbata, pasikalbėti, kas buvo gera šiemet, kas ko laukia kitąmet? Bet tam reikia laiko ir noro, o mokytojų, kurie norėtų tokio susibūrimo, kad ir ką bekalbėtų švietimo strategai, vis mažiau. Juk vaikui dėmesį galima parodyti prie arbatos puodelio, o ne tada, kai klasės draugas drovėdamasis įkiša paketėlį su, tarkime, dekoratyvine žvake“, – mano Aušra.
Tačiau ji pasiguodžia: visa tai atperka ketvirtokės, grįžusios po tokio pasikeitimo dovanomis, džiaugsmas: ji gavo drakoną–taupyklę. „Pažiūrėk, mama, kokia graži, juk kitąmet – Drakono metai“, – sako duktė, o aš atsipučiu: iki kitų švenčių. Iš tiesų vaikai auga greitai, ir karštligiškas blaškymasis prieš Kalėdas juk kada nors baigsis?“ – svarsto moteris.
Tad pabaigai – palinkėjimas tėvams: kantrybės Jums ir kitąmet, ir dar daug metų, kol, jau būdami seneliai, galėsite savo vaikams, kurie dėl nuovargio jausis nebepastovintys ant kojų, pasakyti: „Džiaukis, kol mažieji dar nedidukai. Ir Kalėdų Senelio netikra barzda džiaukis“.
Informacijos šaltinis:
Palikti komentarą