Pačioje vasaros pradžioje „Vaga“ išleido puikią D. Sampsono knygą „Kaip užauginti gamtos vaiką“. Joje kalbama apie tai, kodėl svarbu kurti ir kaip išlaikyti tvirtą vaiko ryšį su gamta. Tai praktinis vadovas, kuriame gausu išbandytų metodų, įtraukiančių veiklų ir žaidimų, padėsiančių išvilioti vaikus į lauką. Atskirtis nuo gamtos – vis aštrėjanti problema, turinti rimtų pasekmių pažintinei, emocinei, socialinei žmogaus raidai, tad „Kaip užauginti gamtos vaiką“ pateikia būdus, kuriais galima šį opų klausimą išspręsti. Skaitytojams siūlome šios knygos ištrauką.
Esame linkę manyti, kad vaikai yra mažytės mūsų pačių kopijos, tik nelabai ką moka, didžia dalimi priklauso nuo aplinkinių ir dar turi ilgai augti ir bręsti. Dar visai neseniai taip manė ir eiliniai žmonės, ir profesionalūs psichologai. Pavyzdžiui, žymus vaiko raidos psichologas Jeanas Piaget laikėsi nuomonės, esą ikimokyklinio amžiaus vaikų mąstymas yra neracionalus ir nelogiškas – visiška mokslinės mąstysenos priešingybė. Nenuostabu, kad požiūris į vaikus kaip į mažus suaugusiuosius, kuriuos būtina mokyti, plačiai įsitvirtino auklėjimo, švietimo ir politikos srityse.
Bet ar toks požiūris teisingas? Pastarųjų dviejų dešimtmečių tyrimai rodo visai ką kita ir įgalina manyti, kad mažylių gebėjimus pernelyg nuvertinome.
Viena iš pagrindinių kitokio požiūrio šalininkų yra psichologė Alison Gopnik. Vaikų smegenyse jungčių yra daug daugiau negu suaugusiųjų smegenyse. Tų papildomų jungčių tinklas leidžia mažiems vaikams žaibišku greičiu įžvelgti naujas tarpusavio sąsajas. Šį gebėjimą dar sustiprina ir jų ypatingi pasaulio suvokimo ir tyrinėjimo būdai.
Alison Gopnik atliktas darbas rodo, kad kūdikiai ir maži vaikai dėmesį išskaido plačiai, į visas puses, todėl jų mąstymą lygina su žibinto spindesiu. Toks į vieną daiktą nesutelktas dėmesys būtinas tuomet, kai reikia įgyti kuo daugiau praktinių potyrių ir kuo geriau pažinti aplinką. Prisiminkite šliaužiojantį vaiką: nuo pliušinio žaislo jis puola prie dulkių gniutulo, o tada – prie stalo kojos ir smulkmeniškai tyrinėja aplinką.
Suaugusieji dėmesį nukreipia daug siauriau. Tokį sutelktą šviesos pluoštą mūsų mąstymas primena tuomet, kai, tarkim, skaitome knygą. Sutelktas mąstymas būna tikslingas – dėmesys skiriamas konkrečiam dalykui, o žibinto spindesį primenantis mąstymas yra plataus pobūdžio ir aprėpia įvairius aplinkos objektus.
Todėl iš tikrųjų galima teigti, kad vaikai nesugeba ilgiau išlaikyti dėmesio ties vienu daiktu ir domisi visa aplinka. Jei vis dar sunku įsivaizduoti, koks yra mažo vaiko mąstymas, Alison Gopnik siūlo tokį palyginimą: „Tai tarsi būti Paryžiuje įsimylėjus pirmą kartą gyvenime, prieš tai išgėrus tris dvigubos espresso kavos puodelius.“
„Vaikai – ne vien netobuli suaugusieji, – teigia ji. – Jų negalima laikyti ir primityviu suaugusiųjų atvaizdu, pamažu lavėjančiu ir sudėtingėjančiu, kol tampa tokie, kaip mes. Vaikai ir suaugusieji – tai skirtingos homo sapiens rūšys“. Žmones ji lygina su drugeliais, kurių gyvenimo tarpsniai būna labai skirtingi, ir kiekvienas turi savo privalumų. Šiuo atveju drugeliai yra vaikai, skrajojantys nuo vieno objekto prie kito, o suaugusieji primena vikšrus, atkakliai judančius užsibrėžto tikslo link.
Nors mažylių elgesys dažnai būna chaotiškas, daugeliu atvejų jie sugeba mąstyti neįtikėtinai moksliškai. Ikimokyklinukai gali įžvelgti statistines tendencijas ir teisingai suvokti priežasties ir pasekmės ryšį. Jie kuria supančio pasaulio teorijas ir lengvai kelia hipotezes, o jas patikrina bandymais. Tikrai. Taip ir yra.
Fei Xu ir Vashti Garcia atliko išmoningą eksperimentą, kurio tikslas – labai abejotinas: nustatyti, ar aštuonių mėnesių kūdikiai turi tikimybių statistikos pojūtį. Kadangi šio tyrimo dalyviai negalėjo kalbėti, psichologai matavo „žvilgsnių trukmę“, argumentuodami tuo, kad į netikėtus dalykus kūdikiai žiūri ilgiau. Iš pradžių suaugęs bandymo vykdytojas kūdikiams parodydavo dėžę raudonų ir baltų kamuoliukų. Vienoje bandymų grupėje dėžėje daugiausia buvo raudonų kamuoliukų ir vos keli balti. Kitame pogrupyje – priešingai: dėžėje buvo beveik vien balti kamuoliukai.
Paskui eksperimento vykdytojas nežiūrėdamas paimdavo iš dėžės kelis kamuoliukus. Nesirenkant traukiamų kamuoliukų spalvos proporcingai turėtų atitikti kamuoliukų santykį dėžėje (pavyzdžiui, iš dėžės, kurioje daugiausia raudonų kamuoliukų, jų turėtų būti paimta daugiau). Bet kai kuriose grupėse vykdytojas iš raudonų kamuoliukų dėžės specialiai ištraukdavo daugiausiai baltų kamuoliukų. Kūdikiai matė, kad ištrauktų kamuoliukų spalva arba atitinka spalvų santykį dėžėje, arba ne, ir kai šis santykis neatitikdavo, žiūrėdavo ilgiau. Kitaip tariant, stebėdavosi, kad buvo ištraukti tie kamuoliukai, kuriuos paimti tikimybė buvo mažiausia. Vadinasi, net ir kūdikiai nusimano apie tikimybių statistiką!
Kalifornijos Berklio universiteto „kūdikių laboratorijoje“ Alison Gopnik atlieka ir daugiau panašių tyrimų, kuriais siekiama įvertinti kūdikių ir mažų vaikų mąstymą. Svarbiausias mokslo ypatumas – naudotis kitų mokslininkų iškeltomis mintimis ir tyrimų rezultatais. Tad su kūdikiais dirbusi specialistų grupė nutarė ištirti pastabumo reikalaujančius ikimokyklinukų mokymosi gebėjimus. Jie atliko tyrimą, kai keturmečiai turėjo stebėti, kaip suaugęs bandymo vykdytojas rankose varto mėlyną kamuolį su pritvirtintomis guminėmis atplaišomis. Iš pradžių jis paaiškino vaikams, kad iš šio žaislo sklinda muzika, bet neva jis nežinąs, kaip ją paleisti. Tada vykdytojas kamuolį pasukiodavo, pakratydavo ir padaužydavo. Kartais muzika pasigirsdavo (vykdytojas ją įjungdavo nuotoliniu būdu), kartais – ne. Kai vaikams pagaliau buvo leista patiems žaisti su kamuoliu, jie įrodė savo pastabumą, kartodami tik tuos suaugusiojo veiksmus, po kurių būdavo girdėję melodiją.
Kitas bandymas vyko kaip žaidimas. Mažiems vaikams buvo leista žaisti su įvairios formos kubelių rinkiniu. Jiems buvo pasakyta, kad daugelis kubelių yra paprasti, o kai kurie – stebuklingi, tačiau vien pažiūrėjus, kurie iš jų stebuklingi, nustatyti neįmanoma. Norint sužinoti, juos reikia padėti ant „stebuklingo“ aparato. Jei pasigirsta muzika, kubelis – stebuklingas, jei ne – paprastas. Iš tikrųjų bandymą atliekantis žmogus spustelėdavo po stalu esančią svirtį, kad aparatas pradėtų veikti.
Viename tyrime vykdytojas ant aparato uždėdavo vieną kubelį (pavyzdžiui, keturkampį). Muzika nesuskambėdavo. Kai vietoj jo uždėdavo ritinio formos kubelį, aparate užsidegdavo lemputė ir pasigirsdavo muzika. Paskui, nuėmus šį ritininį kubelį, ant aparato būdavo uždedamas ir ritininis, ir keturkampis kubeliai. Vėl užsidegdavo lemputė, pasigirsdavo muzika, o eksperimento vykdytojas vaiko paprašydavo muziką išjungti. Net ir vos dvejų metų mažyliams palyginti buvo nesunku suprasti priežasties ir pasekmės ryšį. Jie suvokė, kad „stebuklingas“ kubelis yra ritinio formos, ir, jį nuėmus, aparatas išsijungia.
Gana įspūdingas rezultatas, žinant vaikų amžių, bet vargu ar jis ką nors iš pagrindų keičia. Mes, suaugusieji, kasdien mąstome, išskirdami vieną arba kitą daiktą.
Tačiau dar viename tyrime Alison Gopnik su bendradarbių grupe sąlygas pakeitė, norėdami pažiūrėti, ar vaikai įžvelgs vieno ir kito daikto sąsają. Dabar žaislas tapdavo „stebuklingas“ tik tuomet, kai ant aparato būdavo uždedamas su kitu „stebuklingu“ žaislu, o lemputė degdavo net ir tada, jei ant aparato būdavo uždedamas trečias, „nestebuklingas“, daiktas. Šiame tyrime keturmečių ir penkiamečių gebėjimai įžvelgti priežastinius ryšius buvo daug geresni negu Berklio universiteto absolventų. Mažyliams buvo labai linksma spontaniškai kurti naujas hipotezes ir jas tikrinti, uždedant arba nuimant kubelius. Galima manyti, kad suaugusiųjų mąstysena linkusi išskirti vieną arba kitą daiktą, o vaikai, neturėdami tokio nusistatymo, mąsto lanksčiau ir eksperimentuodami neatmeta jokių galimybių.
Tikrai ne kartą matėte, kaip vaikas ištisai krapštosi prie kokio nors daikto – tušinuko ar akmens, visaip mėgindamas suprasti jo savybes. Bandydamas tą daiktą braižo, trina, daužo, spardo, mėto ir laižo. Net ir smėlio pilies statymas yra didžiulis fizikinis eksperimentas. Kokio dydžio pilį pastatyti, kad nesugriūtų? Kas atsitiks, jei sienos bus storesnės arba plonesnės, o smėlis – sausesnis arba šlapesnis? Vaikai atidžiai viską stebi, taiso klaidas, tobulina, kas nepavyko, ir mokosi iš aplinkinių. Regis, iš prigimties esame mokslininkai, stebintys aplinką ir su ja eksperimentuojantys, kad geriau suprastume supantį pasaulį.
O kaip jį tyrinėja vaikai? Žinoma, žaisdami! Žaidimas – vaikystės simbolis, raison d’être. Vaikai pačia tikriausia prasme jaučia būtinybę žaisti. Bet kodėl? Kodėl jie pasaulį nori pažinti žaisdami? Norint atsakyti į šį klausimą, tenka spėlioti, tačiau mano požiūris sutampa su didžiosios dalies mokslininkų nuostata.
Kitus gyvūnus smarkiai pranokstame lankstumu ir kūrybingumu ir dėl to puikiai išmokome prisitaikyti ir keistis. Turėdami dideles smegenis, suprantame supančią aplinką, randame alternatyvių sprendimų, o vaizduotėje kilusias idėjas paverčiame tikrove. Neurologai mūsų išskirtinį gebėjimą keistis mokantis iš patirties vadina plastiškumu.
Štai tada ir išmuša mažųjų žaidžiančių mokslininkų valanda. Vaikystė – toks gyvenimo tarpsnis, kai smegenys prisitaiko prie bet kokios vietos, kurioje tuo metu esame. Tai metas, kai, remdamiesi vaizduote, bandome visas galimybes, net jei jos ne visada įgyvendinamos. Didžioji šių tyrinėjimų dalis vyksta žaidžiant. Kaip pasakė ne sykį cituotas Albertas Einsteinas: „Žaidimas – aukščiausia mokslinių tyrimų pakopa.“ Trumpai tariant, vaikystė – tai pasaulio tyrinėjimo, pažinimo ir įsivaizdavimo metas. Suaugęs žmogus tuos tyrinėjimų, pažinimo ir vaizduotės vaisius turi panaudoti praktiškai. Alison Gopnik šią amžiaus takoskyrą darbinės veiklos požiūriu apibūdina taip:
Evoliucijos požiūriu, vaikai ir suaugusieji pasidalija darbinės veiklos sritis. Vaikai – žmonių rūšies Tyrimų ir plėtros departamentas – išradingieji vaikinai, idėjų generatoriai. Suaugusieji – Gamybos ir rinkodaros sektorius. Vaikai atranda naujų dalykų, mes juos įgyvendiname. Jiems kyla milijonai įvairių idėjų, kurių dauguma visiškai bevertės, o mes iš jų atsirenkame tris ar keturias pačias įdomiausias ir pritaikome tikrame gyvenime.
Jei toks požiūris teisingas, ilgiau trunkanti žmonių vaikystė, kai vyksta žaismingi, drugelio gyvenimą primenantys pasaulio tyrinėjimai, mūsų protėviams padėjo prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų. O jei taip, turėtume jaustis nepaprastai skolingi ankstesnėms vaikų (ir suaugusiųjų) kartoms, kad mums, kaip atskirai gyvybės rūšiai, taip pasisekė. Pačia tikriausia prasme žaidimai padėjo tapti žmonėmis.
Kas yra žaidimas ir ar jis iš tikrųjų svarbus?
Daugelis jau seniai pamiršome, ką iš tikrųjų reiškia žaisti. Turiu omenyje nevaržomus, spontaniškus žaidimus, kurių susigalvoja patys vaikai, ir žaidžiama lauke. Tikri žaidimai – tai tokie užsiėmimai, kai vaikai tvenkia upelius, statosi tvirtoves ar slėptuves, renčia smėlio sienas potvyniui sulaikyti, įsirengia namelius ar miestus, vieną minutę įsivaizduoja esantys gaisrininkai, kitą – tarzanai, o dar vėliau – supermenai. Psichologai tvirtina, kad tikri žaidimai vyksta spontaniškai, laisva vaikų valia, ir jie patys sau vadovauja. Žaidžiama vien tik norint žaisti – nesiekiama jokių kitų tikslų ar apdovanojimų.
Jei esate vyresnis negu trisdešimt penkerių ar keturiasdešimties, labai tikėtina, kad, būdamas vaikas, mėgdavote tokius spontaniškus išmonės kupinus žaidimus. Ir ne tik savaitgaliais. Greičiausiai su meile prisimenate ir žaidimų kupinus vaikystės laikus.
Deja, šiandien žaidimą laikome menkaverčiu užsiėmimu, nes manome, kad vaikams tai yra būdas išlieti energiją. Su šia mintimi mokyklos kiemuose įrengiamos žaidimų aikštelės ir laipynės, kad vaikai galėtų išsilakstyti ir būtų lengviau mokytis. Vadovaujantis tokiu požiūriu, mokymas laikomas svarbiu užsiėmimu ir paprastai vyksta klasėse, kur mokiniams informaciją teikia suaugusieji. Tad visai nenuostabu, kad troškimas pasiekti vis geresnių mokslo rezultatų daugelį mokyklų privertė trumpinti pertraukas ir fizinio lavinimo pamokų skaičių mažinti arba jų apskritai atsisakyti.
Vis dėlto pastarojo meto tyrimai, įskaitant ir minėtus anksčiau, tik patvirtina – toks požiūris klaidingas. Vaikams žaisti labai svarbu, ir maži vaikai geriausiai mokosi žaisdami. Kai kurie vaikų psichologai netgi drįsta šiuos abu užsiėmimus sutapatinti, esą žaidimas – tai mokymasis.
Pasirodo, žaidimo nauda – ne vien nauji įgūdžiai. Atsiranda vis daugiau mokslinių įrodymų, kad žaidimas turi didžiulę reikšmę emociniam, dvasiniam ir socialiniam vaiko vystymuisi. Beveik pačiame teigiamų aspektų sąrašo viršuje yra didesnis kūrybiškumas ir lakesnė vaizduotė. Abu šie gebėjimai lavėja, kai vaikas gali savarankiškai žaisti. Vaikai meistriškai išbando įvairiausias į galvą šovusias idėjas, sugeba rasti alternatyvių sprendimų ir mėgina juos įgyvendinti praktiškai.
Žaidimai labai naudingi ir fiziškai – augantiems vaiko kaulams, raumenims, pojūčiams ir smegenims. Vaikštant rąstais ir laipiojant po medžius gerėja judesiai ir pusiausvyra. Pojūčiai ypač gerai lavinami žaidžiant lauke, kai vaiką supa įvairiausi vaizdai, garsai, kvapai, įvairūs paviršiai ir skoniai. Motorikos gebėjimai ugdomi žaidžiant su žaislais, statant žaislines tvirtoves ir į vandenį svaidant akmenukus. Žaidžiant didėja smegenys, jose susidaro kompleksiniai neuronų koridoriai. Kad pagerėtų fizinė, psichinė ir emocinė savijauta, Amerikos pediatrų akademija pataria savarankiškiems žaidimams kasdien skirti šešiasdešimt minučių.
Galų gale negalima pamiršti ir nepaprastai svarbios socialinės žaidimų naudos. Būdami žaidimų aikštelėje, atkreipkite dėmesį, kaip maži vaikai susipažįsta. Netruksite pastebėti, kad vardai jiems visai nerūpi (bet kažkodėl rūpi amžius: „Man ketveri. O tau?“). Vos prieš kelias minutes susipažinę mažyliai natūraliai ima žaisti kartu dažnai pačių susikurtus žaidimus, kurių taisyklės labai lengvai keičiamos. Žaisdami išmoksta bendrauti – susirasti draugų, jiems padėti, spręsti nesutarimus ir atsitiesti po nesėkmių.
Dabar jau žinome: vaikystės potyriai turi didžiulę tiesioginę įtaką cheminiams smegenų procesams ir smegenų augimui. Todėl neperdėsime pasakę, kad suaugusieji pačia tikriausia prasme lemia vaiko smegenų augimą, leisdami patirti vienus ar kitus dalykus. Tai dar viena priežastis, kodėl tuos potyrius būtina atidžiai parinkti – išsiaiškinti, kurie iš jų vaikui gali būti žalingi, o kurie – naudingi.
Vienas reikšmingiausių ir daugiausia nerimo keliančių neurologijos mokslo atradimų – nustatytas tiesioginis cheminių procesų kūdikio smegenyse ir suaugusiųjų psichologijos ryšys. Paaiškėjo, kad sėkmingas suaugusiojo gyvenimas nėra užprogramuotas genetiškai – didžia dalimi priklauso nuo pirmųjų kelerių jo gyvenimo metų, kai smegenys greitai auga ir keičiasi. Nuolatinė įtampa, pavyzdžiui, fizinis arba emocinis smurtas, pasirodo, daug geriau nei intelekto koeficientas leidžia numatyti gyvenimo sėkmę (arba nesėkmę).
Ką gi, jau žinome, ko vaikams nereikia. Bet ko gi reikia, kad užaugtų sveiki? Žinoma, reikia suaugusiųjų, kad juos maitintų, rengtų ir saugotų. Reikia daug meilės ir rūpesčio, kad atsirastų stiprus ryšys bent su vienu iš tėvų. Vaikas turi praleisti daugybę laiko su vienu ar keliais suaugusiaisiais, su kuriais galėtų kalbėtis ir klausytis pasakų.
Tačiau nė kiek ne mažiau reikia ir galimybės kasdien savarankiškai žaisti, kad fantazuodami galėtų tyrinėti supančią aplinką. Jei vaikai įgis būtinos patirties ir šalia turės mokytoją (pirmieji du patirties, mokymo, supratimo dėmenys), supratimas (trečias sandas) atsiras savaime, ypač ankstyvojoje vaikystėje.
Bernardinai.lt skelbta dar viena šios knygos ištrauka
Informacijos šaltinis: Bernardinai.lt
Palikti komentarą