Net pats mažiausias vaikas jaučia skausmą, praradęs artimą žmogų. Kaip išgyventi sielvartą, vaikai mokosi, stebėdami suaugusius. Po mirties, ypač jei mirė brolis, sesuo ar kažkuris iš tėvų, vaikui reikalingas palaikymas, stabilumas ir sąžiningumas. Vaikui gali prireikti daugiau rūpestingumo ir saugumo pojūčio. Būdamas suaugusiu žmogumi, jūs galite palaikyti vaiką sielvarto pergyvenimo proceso metu, demonstruodamas jam, kad visiškai normalu liūdėti. O taip pat padėdamas mokytis gyventi toliau.
Kaip padėti sielvartaujančiam vaikui?
Leiskite vaikui, kad ir kokio jis būtų amžiaus, dalyvauti laidotuvėse, jei tik jis pats to nori.
Kalbėkitės su juo apie savo dvasines vertybes, susijusias su gyvenimu ir mirtimi arba kartu su juo melskitės.
Vaikai supranta žymiai daugiau, nei gali pasirodyti suaugusiems. Jeigu įtrauksite vaiką į gedėjimo procesą drauge su kitais šeimos nariais, jam bus paprasčiau adaptuotis prie skausmo.
Padėkite vaikui susirasti ar sugalvoti simboliškus atminties ženklus ar daiktus, susijusius su išėjusiu žmogumi.
Pasistenkite išsaugoti įprastą dienotvarkę ir įprastą kasdieninę veiklą, jų nekeisdami, kiek tai įmanoma.
Atidžiai stebėkite, kaip vaikas žaidžia. Žaidimas gali tapti būdu sąveikauti, „bendrauti“ su savo sielvartu.
Neslėpkite nuo vaiko savo ašarų, jos taps signalu, kad reikšti jausmus – normalu.
Savo veiksmais bei elgesiu mes taip pat galime smarkiai komplikuoti situaciją, dar labiau pagilinti vaiko sielvartą. Tai įvyksta, kai:
Verčiame vaiką viešai verkti ir reikšti jausmus, susijusius su sielvartu, jeigu jis to nenori.
Klaidiname vaiką arba meluojame, pavyzdžiui, „Močiutė dabar miega“.
Draudžiame verkti, nes tai liūdina kitus.
Bandome „apsaugoti“ vaiką nuo artimojo netekties, nušalinę jį nuo bendro gedėjimo.
Slepiame savo ašaras ir jausmus.
Naudojame vaiką kaip savo „žaibolaidį“, guodėją. Šiems tikslams pasinaudokite kitais suaugusiais ar specialistais.
Pasistenkite rasti atsakymus į visus vaiko užduodamus klausimus. Kai kalbate apie mirtį, naudokitės paprastais, sąžiningais ir konkrečiais žodžiais. Vaikai, ypač jaunesnio amžiaus, gali imti save kaltinti dėl to, kas atsitiko ir teisybė bei atvirumas padės jiems suprasti, jog jie čia niekuo dėti.
Atviras pokalbis padės vaikui be jokių kliūčių kalbėti apie savo negatyvius pergyvenimus. Vaikai neretai reiškia jausmus per istorijas, žaidimus, piešinius, dėl to svarbu skatinti tokius dalykus. Stebėdami vaiko veiklą, turime išsiaiškinti, kaip jis susidoroja su sielvartu.
Informacijos šaltinis: http://seimairnamai.eu
Palikti komentarą